Taikomoji dailė

Taikomoji dailė arba Taikomoji dekoratyvinė dailėdailės šaka: praktinės ir puošybinės paskirties dailės dirbiniai.

Apima architektūrą, dizainą, audinius, baldus, drabužius, indus, papuošalus, įvairias interjero puošmenas ir kt.[1]

Taikomoji dekoratyvinė dailė tenkina materialinius ir estetinius žmogaus poreikius, atspindi epochos ir tautos materialinę kultūrą, buities sanklodą. Susijusi su architektūra, jos stiliumi – puošia žmogaus aplinką. Taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinyje glaudžiai siejasi paskirtis, forma ir medžiaga. Meninis vaizdas formuojamas parenkant išraiškingą siluetą, dalių santykį, ritmą, išryškinant specifines medžiagos savybes – faktūrą, spalvą, tekstūrą (dekoratyvumas).

Atlikimo technikaKeisti

Taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai puošiami ornamentais, pasitelkiamos vaizduojamosios dailės išraiškos priemonės. Taikomoji dekoratyvinė dailė kuriama įvairia technika: aplikacija, audimu, drožyba, emaliu, inkrustacija, kalyba, liejyba, stiklo pūtimu, filigranu, siuvinėjimu ir kt.

IstorijaKeisti

Taikomoji dekoratyvinė dailė yra viena seniausių dailės rūšių – paprastų utilitarinių dirbinių būta jau paleolite.

Iki XIX a. pabaigos itin meniški taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai gaminti monarchų ir aristokratų dvarams, viduriniojo luomo poreikius tenkino amatininkai (dailieji amatai).

Nuo XIX a. antros pusės taikomoji dekoratyvinė dailė skiriama pagal medžiagas į smulkesnes šakas: dailioji tekstilė, gintaro dirbiniai, kaulo dirbiniai, rago dirbiniai, metalo dirbiniai, odos dirbiniai, stiklo dirbiniai.

Nuo XX a. taikomąją dekoratyvinę dailę plėtoja dailininkai profesionalai.

XX a. daug taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių pagal dailininkų sukurtus projektus gaminama pramoniniu būdu (dizainas).

Dabar greta utilitarinių dirbinių kuriamos ir grynai dekoratyvinės, vaizduojamojo meno raiškai artimos kompozicijos.

ŠaltiniaiKeisti