Tadas Kosciuška (lenk. Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko; 1746 m. vasario 4 d., Merečovščizna – 1817 m. spalio 15 d., Zoloturnas) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius ir generolas nesavanoriškai tarnavęs Lenkijos Karalystės kariuomenėje[1], kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvis (1775 - 1783 m.), vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. 1792 m. apdovanotas Baltojo erelio ordinu.

Tadas Kosciuška
Herbas "Roch III"
Herbas "Roch III"
Gimė 1746 m. vasario 4 d.
Merečovščizna
Mirė 1817 m. spalio 15 d. (71 metai)
Zoloturnas
Palaidotas (-a) Vavelio katedra
Tėvas Liudvikas Tadeušas Kosciuška
Motina Teklė Ratomska
Žymūs apdovanojimai
Order Orła Białego
Order Orła Białego
Order Virtuti Militari
Order Virtuti Militari
Šv. Stanislovo ordinas
Šv. Stanislovo ordinas
Vikiteka Tadas Kosciuška
Parašas

Jo garbei pavadintas aukščiausias Australijoje Kosciuškos kalnas. Vilniuje ir Kaune yra Tado Kosciuškos gatvės.

Gyvenimas redaguoti

 
Tadas Kosciuška jaunystėje

Gimė 1746 metais Merečovščiznos palivarke, šalia dab. Kosavos miestelio, nepasiturinčio bajoro šeimoje. Anksti netekęs tėvo, motinos buvo išleistas į Varšuvos kadetų korpusą, kuris rengė Abiejų Tautų Respublikos armijos karininkus. Su karaliaus S. A. Poniatovskio stipendija išvyko tęsti mokslų į Prancūziją. Juos baigęs jaunas karo inžinierius tėvynėje tarnybos negavo. 1774 m. trumpam grįžo į Lietuvą, vėliau grįžo į Paryžių. Galiausiai 1775 m. jis iškeliavo į JAV. Ten jis sėkmingai kovojo JAV nepriklausomybės kare kartu su Dž. Vašingtonu. JAV nepriklausomybės deklaracijos autorius Tomas Džefersonas apie Kosciušką atsiliepė taip:

  Tai yra tyriausias laisvės sūnus, kurį man teko pažinti, – ir tai tokios laisvės, kuri apima visus, ne tik išrinktųjų saujelę.[2]
 

Karui pasibaigus, gavęs brigados generolo laipsnį, apdovanotas, dalyvavęs masonų ložėje T. Kosčiuška išplaukė į Europą. 1792 m. jis pasižymėjo mūšiuose su Targovicos konfederatais. Vėl grįžęs į Prancūziją, čia iš revoliucinės vyriausybės gavo garbės piliečio vardą. 1794 m. pradžioje prasidėjus patriotų sukilimui prieš Rusiją, T. Kosciuška buvo pakviestas būti sukilimo vadu. Jis viešu raštu (lietuvių kalba) suteikė visiems valstiečiams asmens laisvę, o dalyvaujančius sukilime atleido nuo lažo ir kitų prievolių. Rusijos kariuomenei malšinant sukilimą, buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę, į švelnaus režimo (taip caras nenorėjo blogai pagarsėti tarptautinėje arenoje) Petropavlovsko kalėjimą, kuriame kalėjo dvejus metus. 1796 m. naujas Rusijos caras Pavlas I grąžino jam laisvę, kaip malonės ženklą pasiūlė dvarą su 1500 valstiečių, grąžino kardą, bet T. Kosciuška jam atsakė, kad nereikia jam dvaro, nes jis nebeturės tėvynės, ir pasiprašė, kad leistų jam išvykti į užsienį[3]. 1796 m. pabaigoje T. Kosciuška išplaukė į JAV ir 1797 m. pradžioje apsigyveno Filadelfijoje. Tačiau jis čia pasijuto svetimas neradęs senų kovos draugų ir 1798 m. gegužės pradžioje sugrįžo į Paryžių, turėdamas užduotį atstovauti JAV Prancūzijoje.

Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija ir jos sąjungininkais, T. Kosciuška 1814 m. Paryžiuje susitiko su Rusijos caru Aleksandru I, įtikinėjo jį grąžinti Lenkijai laisvę. Po to su caru dar kartą susitikęs Vienos kongrese, gavo iš jo pažadą, kad bus įkurta Lenkijos karalystė. T. Kosciuška vylėsi, kad jis bus paskirtas karalystės kariuomenės vadu, bet caras savo vietininku paskyrė savo brolį Konstantiną[3].

Prasigyvenęs vakaruose carui grąžino dovanotus pinigus. Pasitraukęs iš politikos, gyveno Prancūzijoje, vėliau Šveicarijoje, kur 1817 m. ir mirė nukritęs nuo arklio ir susižeidęs. Jo palaikai buvo pargabenti į Krokuvą ir palaidoti Vavelio katedroje šalia greta J. Sobiesko ir kitų garbingiausių Lietuvos–Lenkijos valstybės žmonių.

Asmeninis gyvenimas redaguoti

1774 m. grįžus į Lietuvą T. Kosciuška patyrė nelaimingą meilę didiko Sosnovskio dukteriai Liudvikai – tėvas jai neleido tekėti už neturtingo bajoraičio. Panašiai atsitiko ir apie 1790 m., kai jis paprašė Teklės Žurovskaitės rankos, bet jos tėvas, išdidus Ukrainos dvarininkas, atstūmė, kadangi T. Kosciuška nebuvo turtingas, mat nepasinaudojo JAV gautomis privilegijomis ir pinigais, o didelę jų dalį paliko juodaodžių vaikų mokyklai steigti.[4] Taip jis ir liko nevedęs.

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Tadeuš Korzon. Tadas Kosčiuška. Krokuva, 1894. 206 psl.
  2. Jefferson to Horatio Gates, February 21, 1798, in PTJ, 30:123. Transcription available at Founders Online.
  3. 3,0 3,1 Algimantas Liekis. Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai, I tomas. Vilnius, Mokslotyros institutas, 2011. 80 psl.
  4. V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Vilnius, „Vyturys“, 1990. 215 psl.

Nuorodos redaguoti