Supraslis
- Apie upę tokiu pačiu pavadinimu žr. Supraslė (upė).
Sùpraslis [1][2][3] (arba Sùpraslė [4][5] (lenk. Supraśl) – miestas Lenkijos šiaurės rytuose, 15 km į šiaurės rytus nuo Balstogės. Per miestą teka Supraslio upė. Miestas įsikūręs Balstogės aukštumose, Knišino girioje, istoriniame Palenkės regione. Miestas priklauso Balstogės aglomeracijai. Mieste įsikūrusi Knišino girios kraštovaizdžio parko administracija. Prie miesto prijungtas Podsupraslio kaimas. Per miestą eina vaivadijos kelias Nr. DW676.
| Supraslis lenk. Supraśl | |
|---|---|
 
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Lenkija
|
| Vaivadija |  Palenkės vaivadija
|
| Apskritis | Balstogės apskritis |
| Valsčius | Supraslio valsčius |
| Gyventojų | 4 606 |
| Plotas | 5,69 km² |
| Tankumas | 809 žm./km² |
| Pašto kodas | Pl 16-030 |
| Tinklalapis | www.suprasl.pl/ |
Istorija redaguoti
Nuo V a. pr. m. e. iki X a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis - jotvingiai. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Trakų vaivadijai. 1501 m. šioje vietovėje iš Grudeko atvykę vienuoliai pradėjo Supraslio stačiatikių vienuolyno statybas. Statybas finansavo Naugarduko vaivada Aleksandras Chodkevičius. 1504 m. karalius Aleksandras Jogailaitis savo įsaku patvirtino vienuolyno statybas, 1509 m. karalius Žygimantas Senasis dar kartą patvirtino šį leidimą. Vienuolyno bibliotekoje buvo kaupiami įvairūs raštai ir knygos. Žymiausias eksponatas buvo XI-XII a. parašytas Supraslio kodeksas. 1609 m. vienuolynas atiteko unitams ir tapo jų kultūros centru.
Nuo 1795 iki 1807 m. priklausė Prūsijos karalystės Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui. 1807-1842 m. priklausė Rusijos imperijos Balstogės sričiai, 1842-1914 m. Gardino gubernijai. 1824 m. vienuolyno valdymas atimtas iš unitų ir perduotas stačiatikiams. 1834 m. mieste įkurta milo gamykla. XIX a. pirmoje pusėje gyvenvietei suteiktos miesto teisės, jis priklausė Balstogės apskrities Dailidžių valsčiui.[6] 1906 m. įkurta Supraslio Šv. Trejybės parapija.
Nuo 1914 iki 1919 m. priklausė Vokietijos imperijos Oberosto sričiai. 1919-1939 m. priklausė Lenkijos tarpukario Balstogės vaivadijai. 1939–1941 m. priklausė Tarybų Sąjungos Baltarusijos TSR, Balstogės srities Balstogės rajonui. 1941–1945 m. priklausė Trečiojo Reicho Balstogės sričiai. Nuo 1945 m. priklauso Lenkijai. 1945-1999 m. priklausė Balstogės vaivadijai. 1984 m. įkurta Supraslio Šv. Apaštalo Jono parapija. 2003 m. kovo 12 d. pradėtas naudoti Supraslio miesto herbas ir Supraslio miesto vėliava. 2004 m. rugsėjo 16 d. įkurta Supraslio stačiatikių akademija. 2005 m. įkurta Supraslio Marijos Lenkijos Karalienės parapija.
Paminklai redaguoti
- 1503 m. pastatytas Supraslio stačiatikių vienuolynas;
- Šv. Trejybės bažnyčia pastatyta 1861-1865;
- Neogotikinė evangelikų bažnyčia pastatyta 1870 m.;
- Visų Šventųjų kapinių koplyčia pastatyta XVIII a.;
- Evangelikų kapinės ir jose esančios 1885 m. ir 1904 m. pastatytos koplyčios;
- Bucholtzo rūmai pastatyti 1892-1903 m.;
- Kultūros namai pastatyti 1934 m.;
- XVIII a. smuklė Konarskio gatvėje (ul. Konarskiego) 3;
- Klasicistiniai Zacherto rūmai pastatyti XIX a.
Miestai partneriai redaguoti
Miestai, su kuriais Supraslis yra užmezgęs partnerystės ryšius:
Balstalis, Šveicarija;
Grosenknetenas, Vokietija;
Zgežas, Lenkija;
Portkoulas, Velsas, JK.
Galerija redaguoti
-
Bucholtzo rūmai -
Mergelės Marijos dangun žengimo cerkvė -
Miesto rotušė -
Šv. Trejybės bažnyčia
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Supraslis. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-03-25).
- ↑ Atvirkštinis lietuvių kalboje vartojamų tradicinių Lenkijos vietovardžių formų sąrašas – Vilnius, MELI, 2002.
- ↑ Kurią vietovardžio formą geriau vartoti: Supraslis ar Supraslė? Archyvuota kopija 2022-12-25 iš Wayback Machine projekto. Vlkk.lt (tikrinta 2023-03-25).
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis
- ↑ Supraśl. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 590 psl. (lenk.)