Stiklakūnis (lot. corpus vitreum) – skaidri, bespalvė, drebučių konsistencijos masė, praleidžianti į akį patenkančius šviesos spindulius ir laikanti akies obuolio vidinius apvalkalus.[1] Tai didžiausia akies obuolio dalis. Stiklakūnį dengia skaidri plėvelė (membrana vitrea), kuri jį jungia su tinklaine. Stiklakūnio viduriu iki regos nervo disko nusitęsia kanalas, kuriame embrioninio vystymosi metu yra kraujagyslės, vėliau jos atrofuojasi. Patį stiklakūnį sudaro plonos skaidrios skaidulos, kurios yra tarp savęs susipynusios. Tarpus tarp tų skaidulų užpildo skaidrus skystis vitreinas ir hialurono rūgštis. Subrendusioje akyje stiklakūnis nei nervų, nei kraujagyslių neturi.

Akies sandara

Stiklakūnio patologija redaguoti

  • Stiklakūnio padrumstėjimas (lot. offuscatio corporis vitrei).
  • Stiklakūnio kraujosruvos (lot. haemophthalmus).
  • Skraidančios muselės (lot. muscae volitantes).
  • Stiklakūnio suskystėjimas (lot. synchysis corporis vitrei).
  • Atšokęs stiklakūnis (lot. oblatio corporis vitrei).

Šaltiniai redaguoti

  1. Stiklakūnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 530-532 psl.