Stefanija Glemžaitė
Stefanija Glemžaitė (1885 m. spalio 10 d. Kupiškyje – 1974 m. rugpjūčio 26 d.) – Lietuvos akušerė, kraštotyrininkė, sutartinių atlikėja.
Biografija redaguoti
Gimė 1885 m. spalio 10 d. Kupiškyje. Vyriausia iš seserų taip pat kraštotyrininkių Elvyros Glemžaitės ir Mikalinos Glemžaitės.
Gyvendama pas tėvus (Mykolas Glemža, Anna Seminovičiūtė–Glemžienė) pramoko siūti ir 1906 m. išvyko į Peterburgą. Įsidarbino namų siuvėja, o vakarais lankė siuvimo kursus. 1909 m. grįžo į Kupiškį.
Platino kupiškėnų studentų atvežtą nelegalią literatūrą. 1911–1919 m. vėl gyveno Peterburge, globojo čia atvykusius mokytis jaunesnes seseris ir brolius. 1914 m. baigė imperatorienės Marijos Fiodorovnos akušerijos mokyklą.
1919 m. pavasarį grįžo į Kupiškį ir dirbo akušere. 1923 m. baigė papildomus akušerijos kursus Kaune. 1924–1925 m. tėvų namuose savo lėšomis įrengė ir išlaikė butą gimdyvėms (5 lovos). 1927–1932 m. dirbo Panevėžio apskrities ligoninėje. Nuo 1933 m. dirbo akušere Šimonyse, 1936–1957 m. – Kupiškyje. 1941–1957 m. – Kupiškio ligoninės gimdymo skyriuje. Nuo 1963 m. gyveno Kaune.
Visą gyvenimą rinko etnografinius eksponatus, užrašinėjo tautosaką ir liaudies medicinos papročius. Įdainavo daugiau kaip 200 liaudies dainų. Kartu su seserimi Elvyra Dulaitiene parengė įvairių darbų.
Kartu su seserimis Kupiškio ir kitiems Lietuvos muziejams perdavė per 6000 eksponatų. Mirė 1974 m. rugpjūčio 26 d., palaidota Kupiškio kapinėse.
Bibliografija redaguoti
- „Kaimo moterų nėštumas, gimdymas ir kūdikių priežiūra prietaruose Kupiškio ir Šimonių apylinkėse“ (1948),
- „Liaudies medicina prietaruose“, „Senoji liaudies gyvulininkystė ir žemės ūkis“ (1948).
Atminimo įamžinimas redaguoti
1997 m. seserų kraštotyrininkių Elvyros Glemžaitės-Dulaitienės, Stefanijos Glemžaitės ir Mikalinos Glemžaitės kapas, esantis Kupiškio miesto kapinėse, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 16918), 2005 m. pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe.
Išlikęs Glemžų šeimos namas Kupiškyje. 1997 m. namas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k.16790), 2005 m. pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe.