Steadicam – vaizdo kameros stabilizavimo sistema, kuri mechaniškai izoliuoja operatoriaus judesius nuo vaizdo kameros. Tokiu būdu filmuojamas kadras yra be jokio drebėjimo, netgi tuomet, kai operatorius greitai juda per nelygų paviršių.

Steadicam operatorius su sistema

Nors Steadicam yra registruotas, „Tiffen“ kompanijai priklausantis, prekinis ženklas, neformaliai ir kitų gamintojų sistemos, yra vadinamos 'Steadicam'. Šiuo metu steadicam tipo sistemas ar jų komponentus gamina – „GPI Pro“, „XCS“, „MK-V“, „Tiffen“, „Steadyrig“ ir kiti gamintojai.

Istorija redaguoti

Iki kol buvo sukurta Steadicam sistema, režisierius turėdavo dvi galimybes filmuoti judantiems kadrams:

  • Kamera gali būti tvirtinama ant kameros vežimėlio – platforma su ratukais, kuri juda ant lygaus paviršiaus arba specialių bėgių. Pasiruošimas užtrunka ilgai ir dažnai praktiškai yra sunkiai įgyvendinamas.
  • Operatorius gali laikyti kamerą rankose. Tai leidžia laisviau ir greičiau judėti, tačiau net ir labiausiai patyręs operatorius negali išvengti vaizdo drebėjimo. Tradiciškai, filmavimas iš rankų, buvo laikomas labiausiai tinkamu dokumentiniams filmams, naujienoms, nerepetuojamoms scenoms, arba kaip specialusis efektas, siekiant sukurti autentišką atmosferą dramatiškose scenose.

Steadicam sistema sujungia tolygų, be drebėjimo kadrą, su kameros vežimėlio judesiu ir filmavimo iš rankos lankstumą. Filmuojant su Steadicam sistema, vaizdo kamera tolygiai sklendžia erdvėje kartu su operatoriumi be jokio drebėjimo.

Pirmąją steadicam sistemą sukūrė ir 1976 metais kino industrijai pristatė operatorius Garrett Brown. Tuo metu ji buvo pavadinta „Brown stabilizatoriumi“. Sukonstravęs pirmąjį veikiantį prototipą, Garret Brown nufilmavo 10 minučių vaizdo klipą su revoliuciniais judesiais, kuriuos šis naujas išradimas leido sukurti. Parodomąją medžiagą pamatė daugybė režisierių, įskaitant ir Stanley Kubrick bei John Avildsen. Pagal licenciją sistemas pradėjo gaminti kompanija „Cinema Products“. Pirmą kartą kine Steadicam sistema buvo panaudota filme „Bound for Glory“ (1976 m.), tačiau filmais, padariusiais revoliuciją, yra laikomi „Rokis“ (1976 m.) ir „Švytėjimas“ (1980 m.).

Aprašymas redaguoti

Operatorius dėvi liemenę, prie kurios tvirtinama judesius stabilizuojanti ranka. Per visomis ašimis judantį šarnyrą (gimbal) prijungiama bazė (angl. sled), kurios viršuje tvirtinama kamera, apačioje – akumuliatorius ir vaizdo monitorius, naudojami, kaip balansinis svoris. Vaizdo monitorius pakeičia standartinį kameros ieškiklį, kuriuo, tiek dėl kameros judėjimo, tiek dėl patogumo, negali naudotis operatorius.

Dėl pakankamai didelės masės inercijos, kurią sudaro vaizdo kamera ir apačioje esantys atsvarai naudojami elementai, sistema nereaguoja į mažus operatoriaus kūno judesius (galima palyginti su mėginimu greitai pajudinti boulingo kamuolį). Papildomą stabilizaciją vaizdui prideda laisvai visomis kryptimis galintis judėti „sledas“.

Jei steadicam sistema yra subalansuota teisingai, operatorius gali visiškai patraukti rankas nuo sistemos, tačiau kamera liks savo pozicijoje. Filmavimo metu, operatorius viena ranka reguliuoja kameros aukštį (tiek, kiek leidžia nelygumus sugerianti spyruoklinė ranka), kita – koreguoja horizontalų ir vertikalų kameros matymo kampą. Norint filmuoti su kamera žemesniame taške, sistemą galima subalansuoti „aukštyn kojomis“. Tai laikoma filmavimu „žemame taške“.

Naujausias išradimas yra MK-V AR. Moderniausia steadicam tipo sistema, kuri leidžia laisvai filmuoti tiek žemame, tiek aukštame taške, išlaikant kamerą horizontalioje pozicijoje. Tai įgalina operatorių filmuoti ne tik aukštyn, žemyn, į šonus, tačiau ir gilyn – per ir virš kliūčių.

Panaudojimas redaguoti

Išradus steadicam sistemą, jos populiarumas nuolat augo. Šiandien sunku būtų atrasti didesnio biudžeto filmą, kuriame nebūtų panaudotas šis išradimas. Filmavimas su Steadicam yra sėkmingai naudojamas ne tik filmų kūrimui, tačiau ir koncertų, vaizdo reklamų, TV produkcijos filmavimui.

Nuorodos redaguoti