Stasys Eidrigevičius
| Stasys Eidrigevičius | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1949 m. liepos 24 d. Mediniškiuose, Smilgių valsčius, Panevėžio apskr. |
| Veikla | vienas žinomiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, grafikas ir režisierius. |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
Stasys Eidrigevičius (g. 1949 m. liepos 24 d. Mediniškiuose, Smilgių valsčius, Panevėžio apskr.) – vienas žinomiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, grafikas ir režisierius.
Biografija redaguoti
1968 m. baigė S. Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune, 1973 m. – Lietuvos dailės institutą (J. Švažo mokinys). Nuo 1980 m. gyvena Varšuvoje. Nuo 1969 m. dalyvauja dailės parodose. Surengė daugiau, kaip 100 individualių parodų įvairiose šalyse; Lietuvoje – 1993 m., 1996 m., 2000 m., 2002 m., 2011 m.
Kūryba redaguoti
Nutapė paveikslų, sukūrė grafikos kūrinių (ekslibrisų, plakatų, miniatiūrų, knygų viršelių). Iliustravo apie 40 knygų, daugiausia vaikams:
- Vytautė Žilinskaitė. Robotas ir peteliškė, 1978 m.
- Z. Batko. Atgalios. Z powrotem, (išleista Varšuvoje), 1985 m.
- E. T. A. Hofmanas. Aukso puodas ir kitos istorijos, 1985 m.
- Vytautas Misevičius. Danuko Dunduliuko nuotykiai, 1989 m.
- Šarlis Pero. Batuotas katinas (C. Perrault. Le Chat botté 1990 m., Ciurichas)
- A. Ramachanderis. Mažoji kiaulytė (Little Pig. 1992 m., Londonas)
- K. Baumanas. Alkanasis (The Hungry One, 1993 m., Ciurichas ir Niujorkas).
Varšuvos teatre „Studio“ pastatė spektaklį „Baltas briedis“ (1993 m.). Kuria performansus, menines akcijas, instaliacijas („Kelias“ 1992 m., „Šulinys“ 1993 m., „Ratai“ 1995 m., „Erotikos“ 1997 m., „Lietus“ 2000 m.).
1991 rugsėjo 2 d. Čekoslovakijos paštas, ryšium su Bratislavos iliustracijų vaikams bienale, išleido pašto ženklą su Stasio Eidrigevičiaus paveikslo „Pinokis“ reprodukcija.
Sukūrė unikalius dailės žanrus – kaukes ir vadinamuosius sielvartus (smutki). Kūrybos pagrindiniai motyvai – žmogaus vienišumas, susvetimėjimas, liūdesys, susimąstymas. Meninei raiškai būdingi grotesko, paradokso, absurdo elementai, realybės motyvams suteikiama metafiziškumo. Ryškūs gimtinės prisiminimai, vaikystės įspūdžiai, Lietuvos kaimo etnografinės realijos. Pelnė apie 40 tarptautinių apdovanojimų.[1] 2008 m. St. Eidrigevičius buvo įamžintas šalia Gdansko filharmonijos esančioje Lenkijos žvaigždžių alėjoje: buvo paprašytas palikti joje metalinį rankos įspaudą. Japonijos Otaru mieste veikia jo vardo muziejus – „Hiroko Mori & Stasys Museum“. Jacquesas Debsas apie dailininką sukūrė vaidybinį filmą.[2].
Įvertinimas redaguoti
- 1973, 1975 m., 1979 m. Tarptautinės ekslibrisų bienalės Malborke (Lenkija) garbės medaliai
- 1986 m. Tarptautinės vaikų knygų parodos Barselonoje Didysis prizas
- 1989 m. Tarptautinės plakatų bienalės Lahtyje (Suomija) Didysis prizas
- 1994 m. Tarptautinės plakatų parodos Tojamoje (Japonija) aukso medalis
- 1999 m. Lenkų plakato bienalės Katovicuose aukso medalis
- 2000 m. Gedimino 4 laipsnio ordinas
- 2001 m. Lietuvos nacionalinė premija
- 2019 m. Ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Komandoro kryžius[3]
Bibliografija redaguoti
- S. Eidrigevičius. Plakatai. Vilnius, 2002
- Stasys Eidrigevičius. Casa di Stasys. PIW, Warszawa, 2008 ISBN 978-83-06-03085-3
Literatūra redaguoti
- Stasys Eidrigevičius. Retrospektywa: 1973-93, Warszawa, 1993 m.
- Stasys 50. Wystawa retrospektywna, Krakow, 1999 m.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Ingrida Korsakaitė. Stasys Eidrigevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 358 psl.
- ↑ Amerikos Lietuvis - Kaukės, padedančios atverti sielą[neveikianti nuoroda]
- ↑ https://www.lrytas.lt/kultura/meno-pulsas/2019/05/03/news/uz-nuopelnus-pletojant-lenku-ir-lietuviu-bendradarbiavima-auksiniai-kryziai-10215688/
