Stanislovas Brunovas

Stanislovas Brunovas (lenk. Stanisław Brunnow, vok. Stanislaw von Brunnow, pranc. Stanislas de Brunnow; 1859 m. sausio 28 d. Pavermenio dvare1941 m. balandžio 24 d. Alenštaine).[1] – Lietuvos baronas, visuomenės veikėjas.

Brunovų giminės herbas

Biografija redaguoti

Gimė žinomoje, iš Kuršo vokiečių kilusioje šeimoje, kuri Šiaurės Lietuvoje nuo XVIII a. valdė Pavermenio dvarą. Jo senelis, taip pat baronas Stanislovas Brunovas, XIX a. pr. buvo Upytės pavieto bajorų maršalka.[2] S.Brunovas tur būt studijavo Rygos Politechnikoje, nes jo pavardė įtraukta į šios aukštosios mokyklos studentų korporacijos „Arkonia“ sąrašą.[3] 1889 m. Varšuvoje Stanislovas Brunovas vedė Joaną Salomėją Taubę. Šeima ilgai neturėjo palikuonių, tik 1897 m. gimė vienintelė duktė Irena, bet vyriška baronų Brunovų linija nutrūko.[4]

XX a. pr. jis atsidūrė Šveicarijoje, kur 1915 m. su bendraminčiais sudarė Generalinį komitetą aukoms rinkti nukentėjusiai nuo karo Lietuvai (pranc. Comité général de secours pour les victimes de la guerre en Lithuanie). Komiteto pirmininku buvo išrinktas Bronislovas Pilsudskis, o vicepirmininkais – Stanislovas Brunovas ir Antanas Viskantas.[5] Dauguma šios organizacijos narių skelbėsi esą „senlietuviai“ – t. y. lietuviai su senosios lenkų kultūros ir unijos ideologija. Tokios pažiūros netiko tautinio lietuvių judėjimo atstovams ir Lozanos I konferencijoje jie nutarė Komiteto veikloje nebedalyvauti.[6]

Po Pirmojo pasaulinio karo S.Brunovas matyt kurį laiką dar gyveno Lietuvoje – jo pavardė skelbiama tarp Kauno universiteto lenkų studentų korporacijos „Lauda“ globėjų ir garbės narių.[7] Prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui jis atsidūrė prie Vileikos Berastavicos (Lenkija), kur buvo įsigiję Rudavos dvarą.[8] Pokaryje dvarvietė atsidūrė pasienio zonoje Baltarusijos TSR, gyventojai buvo iškelti, o pastatai sunyko.

Šaltiniai redaguoti