Vikipedija

Stačiatikybė Juodkalnijoje

Stačiatikybė – viena iš trijų pagrindinių Juodkalnijos religijų, didžiausia šalyje pagal sekėjų skaičių. Pagal 2011 m. surašymo duomenis 446 858 asmenys (72,07 %) pasisakė esantys stačiatikiais. Apie 70 proc. Juodkalnijos stačiatikių priklauso Serbijos stačiatikių bažnyčiai. Likusieji stačiatikiai priklauso nekanoninei ir nepripažintai Juodkalnijos stačiatikių bažnyčiai.[1][2][3][4]

Cetinės vienuolynas
Aukštutinė cerkvė Ostrogo vienuolyne
Moračos vienuolynas
Šv. Savos cerkvė Budvoje (XII a.)

Žymiausios Juodkalnijos stačiatikių šventovės yra:

  • Cetinės vienuolynas arba Švč. Mergelės Marijos gimimo vienuolynas, pastatytas 1484 m. Princo Ivano Crnojevičiaus įsakymu. Po dviejų šimtmečių vienuolynas buvo sugriautas beveik iki pagrindų ir vėl atstatytas. Šiandien vienuolyno sienose yra Šventojo Kryžiaus dalelė, Šv. Jono Krikštytojo dešinė ranka ir Filermo Švč. Mergelės Marijos ikona.[5] Cetinės vienuolynas yra Juodkalnijos metropolito būstinė.
  • XVII a. Ostrogo vienuolynas, veikiantis serbų vyrų vienuolynas, pastatytas tiesiai uoloje, 900 m virš jūros lygio. Šventykla susideda iš 2 dalių (viršutinės ir apatinės) ir joje yra saugomos Vasilijaus Ostrogiečio relikvijos. Šiandien čia gyvena 12 vienuolių. Populiari pilgrimystės vieta.[6]
  • Moračos vienuolyno kompleksas, pastatytas 1252 m. ir susidedantis iš poros cerkvių ir vienuolyno celių. Šio vienuolyno vizitinė kortelė yra unikalios freskos, iš kurių seniausios datuojamos XIII a. Vienuolyne saugoma Šventojo Didžiojo kankinio Charalampijaus ranka [7].
  • Pivos vienuolynas, pastatytas 1527 m., vėliau statant hidroelektrinę perkeltas į kitą vietą.[8]

Istorija redaguoti

Šiuolaikinės Juodkalnijos teritorijoje 1220 m. Serbijos patriarchas įkūrė sau pavaldžią Zetos vyskupiją. Po Serbijos valstybės žlugimo (1389 m.) turkai ir venecijiečiai ėmė kelti grėsmę metropolijai. 1484 m. metropolijos centras galutinai įsikūrė Cetinės vienuolyne. 1493 m. vienuolis Makarijus išspausdino pirmąją slavų knygą, o 1516 m. metropolitai tapo ne tik dvasiniais, bet ir pasaulietiniais juodkalniečių valdovais.

Nuo 1603 m. Juodkalnijos metropolija tapo praktiškai savarankiška jurisdikcija.

1697 m. metropolitu tapo metropolitų dinastijos įkūrėjas Danilas (Petrovičius) – nuo to laiko metropolito postas buvo perduodamas ankstesnio valdovo sūnėnui.

Kanoninė Juodkalnijos autokefalinės stačiatikių bažnyčios nepriklausomybė buvo patvirtinta 1766 m., po Serbijos Pečo patriarchato panaikinimo.

1852 m. Juodkalnija tapo pasaulietine valstybe. Naujasis metropolitas nuo tada tapo tik dvasiniu vadovu.

Juodkalnijos metropolijos struktūrą, jos valdymo institucijų sudarymo tvarką ir galias nustato Įstatai priimti 1904 m.

Šv. Nikolajaus I Petrovičiaus valdymo metu Juodkalnijos teritorija beveik padvigubėjo, o bažnyčia buvo padalinta į tris vyskupijas. Praėjus dvejiems metams po to, kai Juodkalnija pateko į Jugoslaviją (1918 m.), Juodkalnijos metropolija buvo įtraukta į vieningą Serbijos stačiatikių bažnyčią, atstatytą 1920 m. Ji tapo vyskupija, turinčia metropolijos statusą.

Serbijos stačiatikių bažnyčia Juodkalnijoje redaguoti

Juodkalnijos teritorijoje veikia keturios Serbijos stačiatikių bažnyčios vyskupijos:

  • Juodkalnijos-Pamario metropolija su centru Cetinėje;
  • Budimlės-Nikšičiaus vyskupija su centru Nikšičiuje;
  • Mileševos vyskupija apima dalį šiaurės vakarų Juodkalnijos ir pietvakarių Serbiją;
  • Zahumlės-Hercegovinos ir Pamario vyskupijos dalimi yra nedidelė teritorija aplink Sutoriną pietvakariniame Juodkalnijos pakraštyje.

2006 m. Serbijos stačiatikių bažnyčios vyskupų taryba priėmė sprendimą suformuoti Juodkalnijos vyskupų tarybą, į kurią įeina Juodkalnijos teritorijoje esančių vyskupijų vyskupai. Tuo pačiu sprendimu Juodkalnijos ir Pamario metropolitas paskirtas regioninės vyskupų tarybos pirmininku.[9]

Juodkalnijos stačiatikių bažnyčia redaguoti

Juodkalnijos atskiros stačiatikių bažnyčios panaikinimas 1920 m. turėjo ir priešininkų. Nikodimas Januševičius, veikęs Amerikoje, Detroite, priešinosi Juodkalnijos bažnyčios įtraukimui į Serbijos stačiatikių bažnyčią.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje kartu politine decentralizacija Jugoslavijoje Juodkalnijoje suaktyvėjo autokefalijos šalininkai (jų būta ir socialistinėje Jugoslavijoje). Didesne sėkme šie judėjimai nepasižymėjo.

1993 m. Antonijės Abramovičiaus vadovaujama grupė įkūrė atskirą religinę organizaciją, pavadintą Juodkalnijos stačiatikių bažnyčia (serb. Crnogorska Pravoslavna Crkva). Ją palaikė Juodkalnijos liberalusis aljansas, nedidelė politinė partija, propagavusi Juodkalnijos nepriklausomybę.[10] Bažnyčios kūrėjai skelbė, kad kuria ne naują, bet atkuria 1920 m. Jugoslavijos karaliaus Aleksandro dekretu panaikintą Cetinės dioceziją, kuri buvusi autokefalinė.[11]

Antoniję jo pasekėjai paskelbė Juodkalnijos metropolitu, tačiau judėjimas nesusilaukė platesnio palaikymo. Bažnyčios kitos stačiatikių bažnyčios nepripažino ir jų yra laikoma nekanonine. Po Antonijės mirties 1997 m. jį pakeitė Mihailo Dedeičius, bažnyčia 1997 m. buvo įregistruota Juodkalnijos Vidaus reikalų ministerijos. Metropolitas Mihailo bandė šią bažnyčią reorganizuoti, tikėdamasis, kad dėl Juodkalnijos 2006 m. pasiektos nepriklausomybės sulauks platesnio politinio savo organizacijos palaikymo.[12] Už Juodkalnijos bažnyčios autokefaliją Ukrainos pavyzdžiu pasisako Juodkalnijos prezidentas Milo Džukanovičius, kurio teigimu Serbijos stačiatikių bažnyčia yra priešiška Juodkalnijos nepriklausomybei.[13] Serbijos stačiatikių bažnyčia pasisako griežtai prieš autokefaliją. Už autokefalinės Juodkalnijos bažnyčios palaikymą Serbijos stačiatikių bažnyčios patriarchas Irinejus prezidentui M.Džukanovičiui pagrasino net formalia anatema,[14] Serbijos stačitikių bažnyčios Juodkalnijos-Pamario metropolitas Amfilohije Radovic Juodkalnijos stačitikių bažnyčią laiko eretiška ir schizmatiška.[15]

Nuorodos redaguoti

  1. ↑ Cattaruzza, Amaël; Michels, Patrick (2005). „Dualité orthodoxe au Monténégro“. Balkanologie: Revue d'études pluridisciplinaires. 9 (1–2): 235–253.
  2. ↑ Morrison, Kenneth; Čagorović, Nebojša (2014). „The Political Dynamics of Intra-Orthodox Conflict in Montenegro“. Politicization of Religion, the Power of State, Nation, and Faith: The Case of Former Yugoslavia and its Successor States. New York: Palgrave Macmillan. pp. 151–170.
  3. ↑ Džankić, Jelena (2016). „Religion and Identity in Montenegro“. Monasticism in Eastern Europe and the Former Soviet Republics. London-New York: Routledge. pp. 110–129.
  4. ↑ ANDREJA BOGDANOVSKI Waning Serb influence over Orthodox Church in the Balkans//TRTWorld, 8 Jan 2019
  5. ↑ Православие в Черногории, openmonte.com
  6. ↑ Bataković, Dušan T., ed. (2005). Histoire du peuple serbe (Serbų tautos istorija; prancūzų kalba). Lausanne: L’Age d’Homme. P.122
  7. ↑ Религия Черногории Archyvuota kopija 2019-02-28 iš Wayback Machine projekto.
  8. ↑ Монастыри и церкви в Черногории, olimpus.me
  9. ↑ Communique of the Diocesan Council of the Orthodox Church in Montenegro Archyvuota kopija 2020-01-20 iš Wayback Machine projekto., 28. February 2010
  10. ↑ Buchenau, Klaus (2014). „The Serbian Orthodox Church“. Eastern Christianity and Politics in the Twenty-First Century. London-New York: Routledge. p. 85–93.
  11. ↑ The conflict in Montenegrin Orthodoxy//European Stability Initiative
  12. ↑ Džankić, Jelena (2016). „Religion and Identity in Montenegro“. Monasticism in Eastern Europe and the Former Soviet Republics. London-New York: Routledge. pp. 120–121.
  13. ↑ Montenegrin Orthodox Church to seek independence//Emergining Europe, December 24, 2018.
  14. ↑ Slavisha Batko Milacic Pressure on the Serbian Orthodox Church in Montenegro//Modern diplomacy, June 28, 2019
  15. ↑ The conflict in Montenegrin Orthodoxy//European Stability Initiative
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Stačiatikybė_Juodkalnijoje&oldid=7109825"