Zenonas Ivinskis
| Zenonas Ivinskis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1908 m. gegužės 25 d. Kaušėnai , Plungės valsčius, Telšių apskritis |
| Mirė | 1971 m. gruodžio 24 d. (63 metai) Bona, Vakarų Vokietija |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Veikla | Lietuvos istorikas medievistas, spaudos bendradarbis |
| Alma mater | Lietuvos universitetas |
Zenonas Ivinskis (1908 m. gegužės 25 d. Kaušėnuose, Plungės valsčius, Telšių apskritis – 1971 m. gruodžio 24 d. Bonoje, Vokietija. Palaidotas Antakalnio kapinėse) – Lietuvos istorikas medievistas, spaudos bendradarbis.
Biografija redaguoti
Zenonas Ivinskis gimė ūkininkų Juozapo ir Aurelijos Ivinskių šeimoje, kurioje išaugo 5 sūnūs ir 2 dukterys. Zenonas kartu su broliais iš pradžių mokėsi Telšių, paskui tik atidarytoje Plungės gimnazijoje, paskutinę klasę baigė vėl Telšiuose. 1925 m. įstojo ir 1929 m. baigė Lietuvos universiteto Filosofijos – teologijos fakulteto Istorijos skyrių, pagrindiniu dalyku pasirinkdamas Lietuvos istoriją. 1929–1932 m. tobulinosi Miuncheno ir Berlyno universitetuose. 1932 m. apgynė daktaro disertaciją (vok. Geschichte des Bauernstandes in Litauen von den ältesten Zeiten bis zum Anfang des 16. Jahrhunderts; išleista 1933 m.). Po to dar kurį laiką dirbo Slaptajame Valstybiniame Berlin-Dahlen ir Dancingo archyvuose. Ten rinko medžiagą apie Lietuvos prekybą ir netrukus paruošė habilitacinį darbą „Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje”, kurį 1933 m. birželio 12 d. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) sėkmingai apgynė ir gavo venia legendi.
Kaip nemaža Lietuvos istorikų grupė (Bronius Dundulis, Antanas Kučinskas, Jonas Matusas, Povilas Pakarklis, Jonas Remeika, Adolfas Šapoka, Simas Sužiedėlis ir Paulius Šležas, dauguma jų studijavo VDU TFF) priklausė aktyviai visuomeninei katalikų organizacijai – ateitininkams[1]. Nuo 1920 m. ateitininkas, nuo 1923–1924 m. Plungės ateitininkų kuopos pirmininkas, nuo 1927 m. iki 1929 m. Kauno universiteto Studentų ateitininkų sąjungos centro valdybos sekretorius ir valdybos pirmininkas[2].
1933–1935 m. atlikdamas karinę prievolę Kauno Šarvuočių rinktinėje ne tik nenutraukė Lietuvos istorijos dėstymo VDU, bet ir pradėjo tyrinėti Lietuvos karo istoriją, parašė keletą darbų. 1935 m. rugsėjo 15 d. suteiktas VDU docento vardas. 1933–1943 m. vadovavo VDU Teologijos – filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus Visuotinės istorijos katedrai (su 1940–1941 m. pertrauka), dėstė Lietuvos istoriją, jos šaltinius ir istorinę geografiją. 1940 m. profesorius, nuo 1941 m. dėstė ir Vilniaus universiteto Ekonomikos mokslų fakultete Lietuvos ūkio ir visuomenės ūkio istoriją.
1941 m. vasarą Laikinoji Lietuvos vyriausybė pavedė Z. Ivinskiui organizuoti Filosofijos fakultetą. Jis buvo grąžintas į VDU, paskirtas Filosofijos fakulteto dekanu. Šias pareigas galėjo eiti tik iki 1942 m. pabaigos. 1943 m. pradžioje vokiečių valdžia uždarė visas Lietuvos aukštąsias mokyklas.
Nuo 1933 m. – Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys akademikas, 1937–1940 m. – jos sekretorius, nuo 1939 m. III Suvažiavimo – narys mokslininkas. 1937 m. skaitė paskaitas Pirmajame Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje, 1938 m. – tarptautiniuose istorikų kongresuose Ciuriche. 1938 m. išrinktas Estų mokslo draugijos nariu korespondentu ir Hanzos istorijos draugijos nariu. 1939 m. – Lituanistikos instituto istorijos skyriaus narys, 1941 m. – Laikinosios vyriausybės įkurtos Mokslų akademijos narys.
Spaudoje bendradarbiavo nuo 1923 m. 1926–1929 m. žurnalo „Sargyba“ redakcijos darbuotojas. Publikacijas skelbė leidiniuose „XX amžius“ (1937–1940 m. laikraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Mūsų žinynas“, „Vairas“ ir kt. Buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. [3]
1936 m. vasario 23 d. Jis su kitais katalikų intelektualais pasirašė deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kuri tapo protestu prieš egzistuojantį režimą.
Vokietijoje, Italijoje redaguoti
1944 m. pasitraukė į Vakarus, tęsė Lietuvos istorijos studijas. Nuo 1949 m. gyveno ir dirbo Romoje, Bonoje. Stažavosi, tyrinėjo ir dėstė Baltijos šalių tyrimo institute (Baltisches Forchungsinstitut) kaip kviestinis profesorius, vėliau instituto direktorius. Bonos universitete 1963–1971 m. dėstė Rytų Europos istoriją, antrą kartą apgynė habilitaciją, tapo Lenkijos ir Baltijos šalių istoriku bei gavo leidimą dėstyti (1964 m.)[4]
1957 m. Romoje vedė Pauliną Talanskaitę (g. 1921), medicinos seserį, kilusią iš Antalieptės. 1959 m. gimė sūnus Kęstutis. 1963 m. Ivinskių šeima persikėlė į Boną. 1963–1971 m. dėstė Bonos universitete. Gyvendamas Romoje, Vatikane toliau rinko medžiagą Lietuvos istorijai, buvo „Lietuvių enciklopedijos” Istorijos skyriaus redaktorius. Gyvendamas užsienyje, bendradarbiavo leidiniuose „Aidai“, „Žiburiai“, „Tremtinių mokykla“, „Tėviškės garsas“, „Draugas“, „Darbininkas“ ir kt.
Bibliografija redaguoti
- Vytautas Didysis istorinėje literatūroje, 1930 m.
- Lietuvos valstiečių luomo susiformavimas ir raida, 1933 m.
- Senovės lietuvių religijos bibliografija, 1938 m.
- Jėzuitų spaustuvė Vilniuje ir pirmosios lietuviškos knygos, 1953 m., vokiečių kalba.
- Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, nebaigta, Roma, 1978 m.; perspausdinta Vilniuje 1991 m.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „Nepriklausomos Lietuvos istorikų ideologinės pažiūros“ Valdas Selenis (PDF)
- ↑ „Zenonas Ivinskis: mokslininkas, visuomenininkas, šviesios sielos žmogus“ Aldona Kačerauskienė, „XXI amžius“
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 178 psl.
- ↑ [1] Archyvuota kopija 2007-04-21 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos redaguoti
- Biografija ir biblioteka Archyvuota kopija 2007-10-12 iš Wayback Machine projekto.
- Biografija ir kūryba Archyvuota kopija 2007-04-27 iš Wayback Machine projekto.
- Apie Z. Ivinskį Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
- Apie Z. Ivinskį