Vytinė (laivas)

Vytinė – tik Lietuvai būdingas upinis, plokščiadugnis, burinis (rėjinė burė) prekinių laivų tipas, naudotas nuo XV iki XIX a. pabaigos. Jos valdytos irklu. Vytinės galėdavo plukdyti 25 tonas krovinių.^[1]

Paplitimas ir naudojimas redaguoti

Vytinės plukdė medieną, javus, linus Nemunu nuo Gardino rytuose iki Karaliaučiaus, Klaipėdos vakaruose. Manoma, kad buvo naudojamos ir plaukiojimui jūra iki Dancigo.^[2] Vytinės plaukiojo ir Nerimi, žinoma jog dar nuo XIV a. vytinės plaukiojo ir Nevėžio upe. Vytinėmis prekės gabentos iš Vilniaus Lukiškių uosto į Kauną ir Prūsijos miestus.^[1] Vidutinio dydžio vytinėje plaukdavo 15-18 žmonių įgula. Vytinėje būdavo ir krosnis duonai kepti. Sunkiai pakrautos žaliavinėmis prekėmis, vytinės plaukdavo pasroviui; atgal grįždavo pakrautos lengvesnėmis kolonijinėmis arba prabangos prekėmis iš Karaliaučiaus ar Klaipėdos. Laivai buvo statomi ir vienkartiniai – tik vienam plaukimui pasroviui, parduodant laivą malkoms arba medienai galutiniame uoste. Esant vėjui, vytinės galėdavo plaukti prieš srovę, arba buvo traukiamos nuo kranto su virvėmis. Manoma, kad iki XIX a. pradžios vytinė buvo bendrinis, Nemuno aukštupyje pastatytų, apvalios korpuso formos krovininių laivų, plaukiančių į žemupį ir grįžtančių į aukštupį bei tarnaujančių kelerius metus, pavadinimas.^[3]

Etimologija redaguoti

Greičiausiai kilo nuo žodžio vyti reikšmės – versti eiti, bėgti kuria nors linkme, ginti, varyti^[4] Žodis kaip baltizmas buvo perimtas ir vokiečių, lenkų, baltarusių kalbų.^[5] Kita versija teigia, kad pavadinime užfiksuotas lenktų laivo špantų panašumas į lanksčią karklo šakelę. Kazimieras Būga yra rašęs apie Lietuvos ežerų laivelius, kurių karkasas buvo nupintas iš vytelių ir aptrauktas oda.^[6]

Istoriniai šaltiniai redaguoti

Rašytiniuose šaltiniuose, ordino metraščiuose, vytinės pavadinimas fiksuojamas nuo 1530 m. Vytinė pirmą kartą pavaizduota 1539-aisiais Venecijoje išleistame Olaus Magnuso „Carta Marina“.^[7] Vytinė minima Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo ir kitų autorių tekstuose.^[8] XVII a. pradžios Kauno, Jurbarko ir Gardino muitinių knygų įrašuose dominuoja upių laivas vytinė. XVI a. prad. Labguvos vietovės muitinės duomenys 1527 m. taip pat turi įrašų apie vytinę (Wittinnen).^[9] Kaip ir daugelis to meto upinių laivų, nepasižymėjo ilgaamžiškumu (daugiausia 6 metai). Pagal Zigmanto Gliogerio knygoje „Nemunu“ ir kitur pateiktus duomenis galima spėti tokių laivų buvus šimtais, vien per vieną audrą Kuršmarėse nuskendo apie 40 vytinių su 500 vytininkų.^[10] 1811 m. didelio gaisro Knypavoje (Karaliaučiaus dalis) metu, ant vandens išsiliejus degančiam aliejui ir degutui sudegė daugybė vytinių. 1804 m. balandį Kauno prieplaukoje sudegė 8 vytinės su prekėmis.

Vytinė prie Karaliaučiaus sandėlių kvartalo (lastadijos)

XVIII a. vytinės liekanų rasta Nemune (prie Pastraujo salos) prie Merkinės.^[11] Vytinė buvo apie 55 m ilgio, jų būta ir trumpesnių 25–30 m ir milžiniško didumo iki 64 m, tokią vytinę Nemuno aukštupyje prieš srovę tempdavo virš 100 žmonių abejose upės pusėse.^[12] Vieni šaltiniai teigia, jog vytinės plaukiodavo Nerimi ir kitais stambesniais Nemuno intakais. Žinomas ir pusvytinės laivo tipas.^[13] Virš vytinės stiebo kaip ir kurėne, buvo keliamos vėtrungės.

Merkinė buvusi svarbiu upiniu uostu. Dokumentuose minimi prie Nemuno buvę sandėliai, kad gyventojai turėję nuosavų upinių laivų - vytinių. 1556 m. mieste buvo iškraunama ir mieste parduodama druska, kuri buvo gabenama prieš upės srovę nuo Kauno į Gardiną. Miesto aktuose minimi vytinę plaukusių ir mieste apsistojusių asmenų konfliktai. 1693-1695 seniūnijos inventoriuje nurodoma, kad nuo kiekvienos vytinės, plaukiančios į viršų, prieš srovę, renkamas 15 grašių mokestis. 1794 m. miesto inventoriuje rašoma, kad čia buvo uostas prie Nemuno, ir Nemunas ir Merkys buvę tinkamos laivybai upės. XIX a. rašoma, kad Merkinė buvo prekybinės laivybos centras, kuriame buvo statomi ir laivai.

Istoriniuose šaltiniuose minimas vytinių uostas ir statykla prie Seredžiaus^[14].

Vytinės atvaizdų nėra gausu – daugiausia Napoleono Ordos piešiniuose ir Christopho Hartknocho knygos „Senoji ir naujoji Prūsija“ (Altes und Neues Preussen) graviūrose.

Vytinė praplaukia Karalienės Luizos tiltą (šalia Tilžės)

Vytinę yra aprašęs Vladislovas Sirokomlė knygoje „Nemunu nuo versmių iki žiočių“:

„Vytinė tai laivas, paprastos valties pavidalo, arba, jei norite, panašus į mažą mirmidoniškos (ilgas romėnų karo laivas) skalės laivą. Yra apie 170 pėdų ilgio, 18–25 pėdų pločio, 5–6 pėdų aukščio su 3 pėdų grimzle ir gali pakelti daugiau kaip pusantro tūkstančio statinių svorį (dabartiniais matais tai galėtų būti apie 55 m ilgio, 8,5 m pločio, apie 2,5 m borto aukštumo, 96 cm grimzlės. 1500 statinių galėtų būti apie 200 tonų). Dengia ją status stogas, sukaltas iš lentų ir aptiestas neperšlampama liepų plaušine, kurios patiekia Pagirio miškai. Apsukui eina maža storlenčių bliktis (denis); į pačios vytinės vidų nulipama nuo blikties keliais mediniais laipteliais. Jos pirmagalyje yra pastogė šeimynai ir virtuvė; gale yra vadinamoji podėtis, arba vytinės prievaizdos butas. Tai mažas, bet patogus kambarėlis su dviem gana plačiais langeliais, kur iš bėdos gali tilpti lova, stalelis ir net indauja. Kai grįžtame iš Karaliaučiaus, tai tas kambarėlis pasipuošia veidrodžiais, kilimais, puikiais baldais, nes tie daiktai, jei yra vartojami pačios vytinės reikalams, neapdedami muitais.“^[15]^[16]

Vytinė buvo Lietuvos ir Mažosios Lietuvos kultūrinio peizažo dalis. Vytinė, plaukianti Priegliumi, minima ir Simono Dacho (1605–1659) poezijoje.^[17] Vytinė minima ir Valterio Šeflerio (1880–1964) eilėraštyje „Pasivaikščiojimas“ (Spaziergang).