Voruta
Voruta (arba Varuta) – Volynės metraštyje apie 1251 m. paminėta lietuvių pilis,[1] kurioje Livonijos ordino kariuomenės dalinio remiamas Mindaugas apie 1251 m. vidurį apsigynė nuo vidaus kare prieš jį kovojusių lietuvių kunigaikščių ir jiems talkinusios Haličo-Volynės valstybės kariuomenės. Dalies istorikų laikoma svarbiausia ar viena svarbiausių Mindaugo rezidencijų, tyrinėtojų mėgėjų − Mindaugo laikų Lietuvos sostine.
.png)
Etimologija redaguoti
Autentiška vietovardžio forma nežinoma, neaiški ir jo kilmė; anot K. Būgos, liet. žodis *voruta kadaise galėjęs reikšti tiesiog 'pilis' ar 'medinė tvirtovė'.
Istorija redaguoti
Iš vokiškų bei rusėniškų šaltinių žinoma, kad Lietuvoje vykstant 1249–1254 m. vidaus karui tarp Mindaugo ir Tautvilo šalininkų, Mindaugui 1250–1251 m. žiemą pavyko patraukti savo pusėn Livonijos ordiną, kuris nuo 1249 m. rudens (?) buvo vienas svarbiausių Tautvilo rėmėjų; greičiausiai Lietuvos ir Livonijos pasienyje įvykusio Mindaugo ir Vokiečių ordino Livonijos krašto magistro Andriaus Štirijiečio susitikimo metu (ar šiek tiek vėliau) magistras Mindaugui davė raitų ordino arbaletininkų būrį, − galimas daiktas, kad būtent šis būrys vėliau padėjo Mindaugui nutraukti Tautvilo surengtą Vorutos apgultį. Volynės metraštyje pasakojama, kad po Mindaugo ir Andriaus Štirijiečio susitaikymo „[…] Tautvilas atbėgo į Žemaičius, pas savo avyną Vykintą; paėmė jotvingius ir žemaičius ir Danieliaus pagalbą, kurią Danielius jam anksčiau buvo davęs [ir] žygiavo prieš Mindaugą. O Mindaugas susiruošė ir sumanė nesikauti su jais atvirai, bet įėjo į pilį, vardu Voruta, ir išsiuntė naktį [prieš juos] savo svainį, ir [tas] išvaikė ir rusėnus, ir jotvingius. O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusėnai ir polovcai su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi [vieni kitus] lauke tarsi žaisdami;[2] iš ten [Tautvilas] grįžo į Žemaičius.“.
Istorikams bandant bent apytiksliai nustatyti Vorutos pilies vietą,[3] iki šiol išsakyta net keliolika viena kitai prieštaraujančių šios pilies lokalizacijos versijų; pastaruoju metu istorikas T. Baranauskas ir archeologas G. Zabiela, remdamiesi šalia Šeimyniškėlių piliakalnio tekančio upelio (Varutis/Varutė, Varelis, Variukas) ir Vorutos pilies pavadinimų panašumu, rašytojo A. Vienuolio perteikta vietos gyventojų žodine tradicija bei archeologinių tyrimų duomenimis, Vorutą siūlo lokalizuoti dab. Šeimyniškėlių piliakalnyje[4] (Anykščių rajone), kuriame XIII a. viduryje ir antrojoje pusėje stovėjo tipiška medinė valstybinė pilis, pastatyta apie XIII a. vidurį iki tol negyventoje vietoje (1935 m. Vorutą šiame piliakalnyje lokalizavo ir latvių etnologas bei kalbininkas E. Volteris).
2000 m. pastatytas pirmasis būsimos medinės pilies komplekso statinys – tiltas į piliavietę per Varelį. 2004 ir 2017 m. prie piliakalnio pastatyti 2 mediniai apžvalgos bokštai, sujungti galerija, įrengtas papilio kiemelis, skirtas edukacinei veiklai – čia galima susipažinti su Vorutos istorija, apžiūrėti pilies maketą, archeologinių radinių pavyzdžius, įsigyti pilėniškų suvenyrų.[5]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Daugelis istorikų spėja šią pilį priklausius tiesiogiai Mindaugui arba kuriam nors iš jo vasalų.
- ↑ T. y. tarsi riterių turnyre
- ↑ Itin fragmentiška Volynės metraščio informacija leidžia tvirtai konstatuoti tik tai, kad Vorutos pilis stovėjusi ano meto etninės Lietuvos rytinėje dalyje.
- ↑ A. Vienuolio liudijimu, šis piliakalnis vietos gyventojų dar vadintas „Varutės kalnu“.
- ↑ Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnio istorinis kompleksas. InfoAnyksciai.lt (tikrinta 2023-04-30).
Nuorodos redaguoti
- T. Baranauskas apie Vorutos pilį Archyvuota kopija 2010-06-29 iš Wayback Machine projekto.