Visuotinis gėdos jausmas

Visuotinis gėdos jausmas
Pavadinimas	Il comune senso del pudore
Kilmės šalis	Italija
Režisierius	Alberto Sordi
Scenaristas (-ai)	Alberto Sordi Rodolfo Sonego
Vaidina	Alberto Sordi Claudia Cardinale Florinda Bolkan Philippe Noiret Dagmar Lassander Silvia Dionisio Gisela Hahn
Metai	1976
Žanras	komedija
Trukmė	126 min.
Kalba	italų
IMDb įrašas

Visuotinis gėdos jausmas (it. Il comune senso del pudore) – 1976 m. sukurta komedija. Filmą sudaro 4 istorijos, kurias vienija bendra veiksmo vieta (Roma ir jos apylinkės) bei kai kurie bendri veikėjai.

Siužetas

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Pirma istorija. Garbingas miestelėnas Džantino Kolona nusprendžia sidabrinių vestuvių proga nusivesti savo žmoną Erminą į kiną, kuriame jie nebuvo 4 metus. Išsirinkę filmą, kurios afišoje matyti vienuolė ir karininkas, jiedu tikisi romantinės juostos, tačiau paaiškėja, kad tai erotinis filmas ir jiedu palieka salę. Neprarasdami vilties, jie eina į kitą kino teatrą, kuriame rodomas filmas „Anūkė“, tačiau šis pasirodo besąs tokio paties turinio. Ermina salėje netenka sąmonės, o kino teatro direktorius liepia jiems grąžinti pinigus. Sėdę į taksi, Džantino su Ermina taksi važiuoja į Romos centrą, visą dieną apžiūrinėja afišas su apsinuoginusiomis moterimis, kol temstant randa sudominusį filmą. Jie tikisi, kad šis bus apie raitelius ir jojimą, tačiau paaiškėja, kad jis taip pat erotinis, tačiau sutuoktiniai lieka jame, nes jaučiasi pavargę. Intymiose scenose Ermina stengiasi nežiūrėti į ekraną, o kitose su vyru bando suprasti siužetą. Galiausiai ji neištveria ir pabėga iš seanso, o Džantino – jai iš paskos. Važiuodami namo jie mėgina filosofiškai pažvelgti į situaciją, vyras svarsto kad galbūt jie atsilikę nuo gyvenimo realijų. Prieš miegą Ermina, prisiminusi matytas scenas, nori eiti gulti su juodomis kojinėmis bei pasiūlo vyrui jį išplakti botagu, tačiau šis atsisako.

Antra istorija. Per paskutinį pusmetį suimamas jau trečias žurnalo „Laisvė“ redaktorius, kuris iš tiesų nepriima lemiamų sprendimų – tai daro leidėja, emancipuota moteris Loredana Davoli kartu su sekretore Ursula. Į redakciją užsuka jaunas rašytojas Otavijus Karamesa, besitikintis sudominti savo kūryba. Jam paaiškinama, kad žurnalą domina ne filosofija ar dramos, o labiau erotiškos istorijos. Otavijus tampa pusnuogių merginų fotosesijos liudininku, po kurios Loredana pareiškia, kad ją sužavėjo jo kūryba, kurią reikia tik šiek tiek „pakoreguoti“. Susijaudinęs Otavijus su viskuo sutinka ir Loredana jį nuveža į išnuomotą butą, kur šio laukia jauna sekretorė Orchidėja, turinti padėti perrašyti kūrinį. Po audringos nakties jis sužino, kad merginai tai buvo profesinė užduotis ir jis jos nedomina, tačiau Loredana pasiūlo jam darbą – „Laisvės“ redaktoriaus postą su didžiule alga ir automobiliu. Otavijus su viskuo sutinka, neskaitydamas pasirašo visus jam paduodamus dokumentus, tačiau netrukus, kaip ir ankstesniuosius redaktorius, jį suima dėl pornografijos skleidimo.

Trečia istorija. Teisėjas Ticianas Balarino, pasirašęs „Laisvės“ redaktoriaus arešto orderį, nori uždrausti ir patį leidinį. Kadangi jis platinamas taip greitai, jog nespėjama konfiskuoti tiražų, teisėjas ir kiti garbūs miestelėnai nusprendžia pasirašyti peticiją. Kliūtimi netikėtai tampa teisėjo žmona Armida, kuri atsisako protestuoti prieš tai, ko nėra mačiusi, ir prašo vyro parodyti jai kelis žurnalus. Kai šis atsisako, Armida vyksta į gretimą miestelį, kur jos niekas nepažįsta, ir prisiperka pornografinių žurnalų. Čia ji vos nesusiduria su keliais peticiją jau pasirašiusiais miestelėnais, kurie atvyksta čia tokiu pačiu tikslu. Kol Armida studijuoja žurnalus, jos vyras žiūri cenzūrai pateiktą filmą (vieną iš tų, kuriuos kino teatre žiūrėjo Džantino ir Ermina). Nusprendęs, kad šis nepadorus ir reikia uždrausti filmą, o kino teatrą uždaryti, teisėjas vyksta namo, kur jo laukia žmona, persirengusi seksualiais drabužiais kaip jos matytuose žurnaluose.

Kadras iš filmo

Ketvirta istorija. Filmuojama paskutinė juostos „Ledi Čaterli 76“ scena. Filmas jau viršijo biudžetą ir laiko sąnaudas, todėl prodiuseris Džiuzepė Konstanzo negali sulaukti, kada darbai bus baigti. Netikėtai juostos pagrindinė žvaigždė, vokietė Ingrida, pabėga iš filmavimo aikštelės, o prodiuseriui pranešama, kad ji neketina vaidinti paskutinėje scenoje, nes iš jos norima „nepadoraus dalyko“. Džiuzepė mėgina sureguliuoti konfliktą, tačiau aktorė kategoriška, kaip ir jos motina (jos vyrui gėjui nerūpi, kuo užsiima žmona). Žinia, kad scena nenufilmuota, pasiekia finansuotojus ir juostos platintojus užsienyje, kurie netrukus atvyksta ir pradeda grasinti Džiuzepei dideliais nemalonumais, mat trūkstama scena iš tiesų yra tai, dėl ko filmas ir buvo kuriamas. Prodiuseris jau galvoja apie savižudybę, bet Ingridai tai nerūpi. Po ilgų derybų ji galiausiai sutinka, kad sprendimą priimtų kompetentinga komisija, nuspręsianti ar ši scena yra būtina filmui, ar ne. Džiuzepė meldžiasi bažnyčioje, kur jį pasiekia žinia, kad komisijos sprendimas buvo teigiamas ir Ingrida sutiko baigti filmą. Scena nufilmuojama, juosta rodoma kino teatre, kur jai pasibaigus, aktorė sutinkama ovacijomis, o tarp žiūrovų matyti ir visi pirmųjų epizodų pagrindiniai veikėjai.

Pagrindiniai aktoriai

Aktorius – vaidmuo

• Alberto Sordi – Džantino Kolona
• Cochi Ponzoni – Otavijus Karamesa
• Florinda Bolkan – Loredana Davoli
• Claudia Cardinale – Armida
• Philippe Noiret – Džiuzepė Kostanzo
• Rossana Di Lorenzo – Ermina
• Silvia Dionisio – Orchidėja
• Dagmar Lassander – Ingrida
• Gisela Hahn – Ursula
• Renzo Marignano