Viduržemio kalbos
Viduržemio kalbos – Pietų Europos ir Viduržemio jūros salų kalbos, nepriskiriamos indoeuropiečių ar semitų-chamitų kalbų šeimoms. Vienintelė tebevartojama iš šių kalbų yra baskų, kitos išnyko dar antikiniais laikais:
- Pirėnų pusiasalio iberų;
- ikiromaniškosios Italijos kalbos (etruskų, paleosardinų, retų, šiaurės picėnų, sikanų, galbūt ligūrų);
- Rytų Viduržemio jūros salų kalbos (kipriečių-minojiečių, eteokretiečių, eteokipriečių, Kretos linijinio A rašto, Lemno stelos).
Viduržemio kalbos žinomos iš neiššifruotų įrašų (stelų, akmens raižinių), tikrinių vardų, užuominų antikiniuose šaltiniuose, taip pat gausaus kalbinio posluoksnio senovės graikų, lotynų ir kt. indoeuropietiškose šio regiono kalbose.
Kartais prie Viduržemio kalbų dar priskiriamos Kaukazo ir azianinės kalbos. Viduržemio kalbos menkai ištirtos, dalis – neiššifruotos, jų tarpusavio santykiai bei giminystė su kitomis kalbomis nežinomi.[1]
Taip pat skaitykite redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Viduržemio kalbos. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 216 psl.