Verbalinė magija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Verbalinė magija – magijos metodas, paremtas tikėjimu, kad tam tikrais (maginiais) tekstais (užkeikimais), juos skaitant (giedant) balsu (kartais – skaitant mintyse ar naudojant užrašytus ant popieriaus ar pergamento) galima sukelti maginius poveikius pasauliui ar gauti informacijos apie jį.

Verbalinė magija kartais naudojama gryna – kerų ritualą sudaro tik užkeikimo, užkalbėjimo skaitymas, be jokių kitų ritualų, medžiaginių komponentų, simuliakrų ir pan. Tokios magijos pavyzdžiais yra nemaža dalis liaudies medicinoje žinomų užkalbėjimų.

Labai dažnai verbalinė magija derinama su kitais magijos metodais – parcialine, imitacine, inicialine ir kt. magijomis.

Užkeikimų sakymas mintyse kartais priskiriamas mentalinei magijai.

Senovėje buvo tikima, kad galima iššaukti lietų pasakojant tam tikrą istoriją, mitą, legendą. Žodžio galia buvo ne tik tikima, bet netgi ir bijota jos demonstravimo. Su žodine magija siejasi daugelis tabu.

Įvairios žodinės magijos formos naudotos įvairių ritualų ir apeigų metu.

Verbalinės magijos formos

1. Palaiminimas
2. Prakeikimas
3. Minties magija
4. Vardo magija

Įsivaizduojamas mechanizmas

Žodžių galia verbalinėje magijoje grindžiama teiginiu, kad kiekvienas žodis esą turįs tam tikrą ryšį su atitinkamu subjektu, daiktu arba reiškiniu. Žodžiai suvokiami kaip jų žymimo objekto identifikacija ar bent jau dalis. Jie atspindi tam tikrą objekto savybę. Teigiama, kad tinkama forma tariami žodžiai gali įtakoti arba netgi paveikti kokį nors objektą.

Manoma, kad recitacija (žodžio kartojimas) sustiprina žodžio poveikį (šaukiantis dievybės, angelo pagalbos ar kt.).

Viena verbalinės magijos priemonių – burtažodžiai, ritualai, lydimi muzikos ir (ar) dainavimo.

Verbaliniai tabu

Su verbalinės magijos galia siejami tabu neminėti dievo (dievų) vardo be reikalo. Toks paminėjimas gali atkreipti dievo dėmesį į save, ir dievo atsakas gali būti visiškai nepageidaujamas. Su verbaliniais tabu siejamas draudimas minėti krikščioniško velnio ar demonų vardus. Indoeuopiečių kalbotyroje verbaliniai tabu aiškinami kai kurių žvėrių pavadinimų keitimai. Pvz., aiškinama, jog rusiškas žodis медведь 'lokys, meška' (pažodžiui – 'medaus ragautojas') pakeitė originalų lokio pavadinimą. Lokys kaip galingas plėšrūnas buvo gerbiamas, o jo tikrasis pavadinimas buvo tabuizuotas ir pakeistas „pravarde“ 'medaus ragautojas'. Vėliau mažybinė žodžio медведь forma pateko į lietuvių kalbą kaip žodis meška.

Spėjama verbalinės magijos istorija

Manoma, kad žodinė magija buvo labai svarbi vystantis visai magijai. Bronislavas Malinovskis (Malinowski B.,1922), tyrėjęs Trobriando salų melaneziečių magijos apeigas, tvirtino, kad žodinė dedamoji vyrauja bet kokiame magijos akte, o veiksmas yra antraeilis ir net ne visada būtinas. Veiksmas reikalingas tik magiškam užkeikimui perkelti ant objekto.

Kita nuomonė – žodinė dedamoji yra tik savotiškas ritualo aprašymas. N. Poznanskis (1917) manė, kad pirmykštis magijos ritualas – tai paprastas, dažnai neįsisąmonintas bežodis veiksmas. Po kurio laiko tokie ritualai darėsi vis labiau nesuprantami kerinčiajam, ypač suvokiant, jog daiktas, į kurį nukreipti kerai, nėra objektas, kurį norima užkerėti. Žodinė formulė pradžioje aiškino, komentavo nebesuprantamą veiksmą, jo prasmę. Ilgainiui žodinė formulė – užkeikimas ėmė gyvuoti pati sau, ir žodis atitrūko nuo veiksmo. Užkeikimas tapo savarankiška magijos forma – užkeikimas vartojamas be jokių veiksmų, žodžių seka lyg įkūnija reikiamą veiksmų seką.