Venedai
Venedai, taip pat venetai (lot. Venedi, Venedae, Venethae, Venethi) – įvairių Antikos istorikų (Plinijaus Vyresniojo, Tacito, Klaudijaus Ptolemėjo, Jordano) minima ryčiau nuo germanų (Vyslos) gyvenusi tauta. Remiantis šiais šaltiniais, kai kurie tyrinėtojai juos laiko tiesioginiais VI–VIII a. senovės slavų (vendų, sklavinų, antų) protėviais.[1]
Eugenijus Jovaiša ir kiti tyrinėtojai mano, kad Ptolemėjaus minimi venedai buvo vakarų baltų gentis[2], kuri palaipsniui su kitomis aisčių gentimis peraugo į prūsų tautą. Paskutinį kartą venedus (vendus) prie Baltijos jūros paminėjo Henrikas Latvis[3]. Eugenijus Jovaiša pabrėžia, kad Baltijos venedams priklausiusi vakarų baltų archeologinė kultūra nesikeitė.
Istoriniai liudijimai redaguoti
Strabonas („Geografijoje“ IV.6) Centrinėje europoje mini Vennones, pasižymėjo kaip drąsiausi kariai, Vindelici nariai (tarp narių paminėti ir Estiones), šiaurės Italijoje/pietų Vokietijoje prie Bodeno ežero (anksčiau žinomas kaip Veneti ežeras), kur įvyko mūšis prieš juos. Jis taip pat spėja, kad Venetai (galai) galėjo apsigyventi Venecijoje ir šiaurės Italijoje.
Plinijus Vyresnysis (23-79 m.) savo veikale Naturalis historia rašo, kad į rytus prie Vyslos gyvena sarmatai, venedai (lot. Venedis) ir skirai bei girai.[4]
Tacitas (58-120 m.) savo veikale Germania mini, kad rytiniame Germanijos pakraštyje gyvenę Peucini, Venedi ir Fenni (dėl pastarųjų neaišku ar jie priskirtini germanams ar sarmatams). Venedų lokalizacija apsiriboja nurodymu, kad jie gyvena tarp Fenni ir Peucini. XX a. viduryje pasirodė spėjimai, kad Tacito venetais galėjusi būti ir baltų gentis.[5]
Klaudijus Ptolemėjus (90–168 m.) veikale Geographike Hyphegesis aprašo Vyslos rytuose ir vakaruose gyvenusias gentis. Venedų įlankos pakrantėje pasak jo gyvena Uenedai, netoli nuo Galindoi ir Sudonoi. Pagal tai sprendžiama, kad Ptolemėjas venedais vadino baltų gentį, gyvenusią Pamaryje arba šalia Rygos įlankos. Su šia gentimi siejami vietovardžiai Latvijoje „Ventspilis“, „Venta“, „Vendenas“.[6]
Peutingerio lentelėje IV–V a. senovės Romos žemėlapyje, buvo pažymėti Sarmatijos venedai (Venadi) ir venedai prie Dniestro upės, Černiachovo kultūros areale.
VI a. Jordanas rašė, kad venedai užimą didelę dalį žemės nuo Vyslos ištakų ir jų pavadinimas dabar priklauso nuo klanų ir išsidėstymo, bet dažniausiai vadinami antais ir sklavinais. Antai buvo išsidėstę nuo Dniestro iki Dniepro. Sklavinai, Jordano tvirtinimu, gyveno tarp Balatono ežero, Dniestro ir Vyslos. Sklavinai esą labiausiai atsilikę, nes pas juos vietoje miestų – pelkės ir miškai. Antus Jordanas laiko stipriausiais. Manė, kad venedai, antai ir sklavinai yra kilę iš vieno kamieno.
Šiaurėje Jordanas paminėjo vidivarijus (Vidivarii/Viuidarii) kurie sudaryti iš įvairių genčių. Galimai sudurtinis sugermanintas venedų vardas (Vi[ni]di+varii) nuo ger. Vinidi, kuris kai kada siejamas su karinės tarnybos reikšme.
Bizantijos autoriai kalba tik apie sklavinus ir antus, apie venedus nieko nerašo. Bizantijos autorius Prokopijus rašė, kad anksčiau sklavinai ir antai turėjo vieną valdovą, vienodus papročius, institucijas ir kalbą. Taip pat tolimoje praeityje jie turėjo vieną vardą ir senovėje vadinosi spori (Sporoi), nes gyveno išsibarstę atskirai vieni nuo kitų. Užėmė didelę dalį šiaurės Dunojaus pakrantės.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Брайчевский, Михаил Юлианович Венеды // Советская историческая энциклопедия. — М.: Советская энциклопедия, 1963. — Т. 3. — Стб. 320.
- ↑ Aisčiai. Raida E.Jovaiša 2014
- ↑ Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose T.2. S. Karaliūnas 2005
- ↑ Plinius, Naturalis Historia 4, ?.
- ↑ Tacito venetai = vakarų baltai? Faktai ir hipotezės
- ↑ Ptolemaios 3, 5: Sarmatien.