Valentinas Kiparskis (suom. Valentin Kiparsky, rus. Валентин Юлиус Александр Кипарский, 1904 m. liepos 4 d. Sankt Peterburgas1983 m. gegužės 18 d. Helsinkis) –Livonijos (Baltijos vokiečių) kilmės Suomijos kalbininkas slavistas, baltistas.

Biografija redaguoti

1926-1932 m. studijavo Helsinkio ir Prahos, 1935-1938 m. Latvijos, Karaliaučiaus universitete. 1934 m. daktaras. Suomijos mokslų akademijos garbės narys.

Nuo 1938 m. dėstė Helsinkio universitete, 1947-1958 m. ir 1963-1974 m. šio universiteto, 1958–1963 m. Berlyno laisvojo universiteto profesorius.

Sūnus kalbininkas Paulis Kiparskis.

Mokslinė veikla redaguoti

Daugiausia tyrė slavų kalbas, baltų, germanų ir finougrų kalbų santykius. Baltų kalbotyrai reikšmingas veikalas – „Kuršių klausimas“, kuriame teigė kuršių kalbą buvus artimą latvių kalbai. Paskelbė straipsnių iš prūsų kalbos, Baltijos tautų kalbų kontaktų, lietuvių literatūros ir kitų.

1938 m. lankėsi LietuvojeKaune, Palangoje. Bendradarbiavo lietuvių spaudoje.[1]

Bibliografija redaguoti

  • Bendrieji slavų kalbų germanizmai (Die gemeinslavischen Lehnwörter aus dem Germanischen), 1934 m.
  • Svetimi elementai Baltijos vokiečių kalboje (Fremdes im Baltendeutsch), 1936 m.
  • Rusų rašomosios kalbos žodžio kirtis (Der Wortakzent der russischen Schriftsprache), 1962 m.
  • Rusų kalbos istorinė gramatika (Russische historische Grammatik), 3 t., 1963-1975 m.
  • Kuršių klausimas (Die Kurenfrage), 1939 m.

Literatūra redaguoti

  • Algirdas Sabaliauskas. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija, d. 2, Vilnius, 1982 m.

Šaltiniai redaguoti

  1. Algirdas SabaliauskasValentin Kiparsky. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 130 psl.