31°46′55″ š. pl. 35°13′10″ r. ilg. / 31.78194°š. pl. 35.21944°r. ilg. / 31.78194; 35.21944

Jeruzalės teritorijos 1948-1967 m.:
  Vakarų Jeruzalė
  Rytų Jeruzalė
  Niekieno žemė

Vakarų JeruzalėJeruzalės miesto dalis, pavaldi Izraeliui po 1948 m. Arabų-Izraelio karo. Kelios Vakarų šalys, tokios kaip Jungtinė Karalystė, de facto pripažįsta Izraelio kontrolę šioje miesto dalyje, tačiau susilaiko nuo pripažinimo de jure.[1] Izraelio siekis dėl Vakarų Jeruzalės suvereniteto yra plačiau priimamas, nei dėl Rytų Jeruzalės, kuri 1948 m. tapo pavaldi Transjordanijai.[2]

Vakarų Jeruzalė yra Jeruzalės apygardos administracinis centras. Šioje dalyje gyvena daugiausia žydai, Rytų Jeruzalėje – arabai. Vakarų Jeruzalėje reziduoja Knesetas, prezidentas, vyriausybė, tačiau dauguma užsienio ambasadų įsikūrusios Tel Avive.

Istorija redaguoti

Po Izraelio valstybės įkūrimo 1948 m. gegužės 14 d. ją užpuolė regiono arabų šalių kariuomenės, užėmusios Izraelio rytinę ir pietinę dalį bei žydų kvartalą Jeruzalėje. Transjordanija prisijungė Rytų Jeruzalę. Po sėkmingo kontrpuolimo 1948 m. birželį žydai praplėtė savo valstybės teritoriją. Pagal 1949 m. vasario 7 d. paliaubų sutartį su Egiptu, Libanu, Transjordanija ir Sirija, žydų valstybei atiteko papildomi 6700 km² Palestinos teritorijos kartu su Vakarų Jeruzale (miesto vakarinė ir pietinė dalis).

Izraelio sostinė redaguoti

1950 m. Izraelis Vakarų Jeruzalę paskelbė savo sostine.[1] Izraelio vyriausybei reikėjo daug investuoti į darbo vietų kūrimą, statant naujas vyriausybines įstaigas, naują universitetą, Didžiąją sinagogą ir Kneseto pastatą. Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trampo administracija paskelbė Jeruzalę kaip Izraelio sostinę 2017 m. gruodžio 6 d. 2018 m. gruodžio 15 d. Australija Vakarų Jeruzalę oficialiai pripažino Izraelio sostine.

Šaltiniai redaguoti

  1. 1,0 1,1 Dumper, Michael (1997). The politics of Jerusalem since 1967. Columbia University Press. pp. 35–36. ISBN 978-0231106405.
  2. „Key Maps“. Jerusalem: Before 1967 and now. BBC News. Nuoroda tikrinta 2013-04-26.

Nuorodos redaguoti