Vaclovas Petras Rževuskis

Vaclovas Petras Rževuskis (lenk. Wacław Piotr Rzewuski, 1706 m. spalio 29 d., Rozdolis – 1779 m. spalio 27 d.; Selecas) – Lenkijos valstybinis ir karinis veikėjas. Karūnos lauko etmonas (1752–1773 m.) ir Karūnos didysis etmonas (1773 m.), Krokuvos kaštelionas (1778–1779 m.), Krokuvos vaivada (1762–1778 m.), Podolės vaivada (1736–1750, 1756–1762 m.), raštininkas ir ATR seimo maršalka Varšuvoje 1736 metais^[1]. Podgorecko pilies valdytojas.

Vaclovas Petras Rževuskis

Rževuskiai

Herbas „Krzywda“

Gimė	1706 m. spalio 29 d.
Mirė	1779 m. spalio 27 d. (72 metai)
Tėvas	Stanislovas Mateušas Rževuskis
Motina	Liudvika Kunickaitė
Sutuoktinis (-ė)	Ana Liubomirskaitė
Vaikai	Tereza Karolina, Marija Liudvika, Stanislovas Ferdinandas, Juzefas, Severinas

Žymūs apdovanojimai
Baltojo erelio ordinas

Vikiteka	Vaclovas Petras Rževuskis

Biografija redaguoti

Lenkijos kilmingos magnatų Rževuskių giminės atstovas, herbo „Kšivda“ savininkas. Karūnos didžiojo etmono Stanislovo Mateušo Rževuskio (1662–1728) ir Liudvikos Kunickaitės jaunesnysis sūnus.

Vaclovas Rževuskis surinko didelę kolekciją vertingų paveikslų ir senovinių ginklų, pervežė vertingiausius iš Olesko į Podgorecko pilį. Įkūrė tipografiją ir teatrą Podgorcuose, pastatė prie pilies bažnyčią.

1732 metais Vaclovas Petras Rževuskis gavo Karūnos lauko raštininko pareigybę. 1733 metais palaikė Stanislovo Leščinskio kandidatūrą į Lenkijos karaliaus sostą. 1734 metais buvo išrinktas konfederatų seimų maršalka Cholmo žemėje. Po Augusto III pergalės buvo priverstas emigruoti į užsienį.

1735 metais Vaclovas Petras Rževuskis Augusto III buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu^[2]. Augusto III valdymo metu buvo karaliaus dvaro frakcijos ankstesnės Respublikos tvarkos išsaugojimo šalininkų nariu. 1737 metais buvo išrinktas Karūnos Tribumolo maršalka Liubline. 1736–1750, 1756–1762 metais – Podolės vaivada. 1752 metais buvo išrinktas pasiuntiniu į seimą nuo Cholmščinos. 1752 metais Vaclovas Petras Rževuskis gavo Karūnos lauko etmono buožę, o 1762 metais buvo paskirtas Krokuvos vaivada. Buvo vienas iš lyderių konservatyvios magnatų grupuotės, pasisakančios prieš ATR valstybinės tvarkos reformavimą. 1764 metais pasirašė manifestą, Varšuvoje, konvokacinio seimo metu, kuriame pripažino Rusijos armijos buvimą neteisėtu. 1767 metais tapo vienu iš Radomo konfederacijos sukūrimo organizatorių.

Nuo 1773 metų balandžio iki lapkričio buvo Karūnos didžiuoju etmonu. Už priešinimąsi Rusijos pasiuntinio Nikolajaus Repnino politikai Repnino seimo metu buvo areštuotas ir 5 metam ištremtas į Kalugą. Kalugoje rašė atgailos psalmes. 1778 metais gavo Krokuvos kašteliono pareigybę.

Paskutinius metus pragyveno kaip vienuolis-kapucinas. Mirė Selece 1779 m. spalio 27 d. Palaidotas Kumovo Majoracko kaimo kapinėse.

Šeima redaguoti

1732 metų birželį Vaclovas Petras Rževuskis vedė kunigaikštytę Aną Liubomirskaitę (1714–1763), Černigovo vaivados, kunigaikščio Juozapo Liubomirskio (1676–1732) ir Terezos Mnišek (1690–1746) dukterį.

Vaikai^[3] redaguoti

Tereza Karolina (1742-1787), nuo 1764 metų Vilniaus vaivados, kunigaikščio Karolio Stnislovo Radvilos (1734–1790) žmona.
Marija Liudvika (1744–1816) – nuo 1766 metų Žemaitijos generalinio seniūno Jono Mikalojaus Chodkevičiaus (1738–1781) žmona.
Stanislovas Ferdinandas (1737–1786) – Lietuvos didysis vėliavininkas.
Juzefas (1739–1816) – Lenkijos generolas-leitenantas.
Severinas (1743–1811) – Lenkijos generolas-majoras ir Karūnos lauko etmonas.

Išnašos redaguoti

↑ Władysław Konopczyński, Chronologia sejmów polskich 1493–1793, Kraków 1948, s. 38.
↑ Kawalerowie i statuty Orderu Orła Białego 1705–2008, 2008, s.216.
↑ http://www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/waclaw-rzewuski-h-krzywda Archyvuota kopija 2017-09-25 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos redaguoti

Galerija redaguoti

Podgorecko pilis
Vaclovas Petras Rževuskis

Politinis postas
Prieš tai: Stefanas Humieckis	Podolės vaivada 1736–1750	Po to: Mykolas Juozapas Rževuskis
Prieš tai: Janas Klemensas Branickis	Karūnos lauko etmonas 1752 – 1773	Po to: Pranciškus Ksaveras Branickis
Prieš tai: Janas Klemensas Branickis	Krokuvos vaivada 1762–1778	Po to: Antonas Liubomirskis

Pareigybės

[1] Władysław Konopczyński, Chronologia sejmów polskich 1493–1793, Kraków 1948, s. 38.

[2] Kawalerowie i statuty Orderu Orła Białego 1705–2008, 2008, s.216.

[3] ttp://www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/waclaw-rzewuski-h-krzywda Archyvuota kopija 2017-09-25 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]

[3]