Vėluvos apskritis

Vėluvos apskritis (vok. Landkreis Wehlau) – 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos administracinis teritorinis vienetas Mažojoje Lietuvoje. Sudaryta po Vienos kongreso per 1815–1818 m. vykdytą reformą smulkinant Rytų Prūsijos apskritis. Centras – Vėluva.

Vėluvos apskritis Landkreis Wehlau
← 1818 – 1945 →
Apskritis Karaliaučiaus apygardoje (žalia) po 1905 m.
Valstybė	Prūsijos karalystė
Apygarda	Karaliaučiaus apygarda
Administracinis centras	Vėluva

Istorija

Vėluva – sena prūsų notangų žemė. Ją 1255 m. užėmė Vokiečių ordinas ir pastatė kelias pilis buvusių notangų pilių vietose. 1347 m. ir 1376 m. kraštą buvo užėmusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio kariuomenė. Vėluvoje 1362 m. pakrikštytas Kęstučio sūnus Vaidotas.

Kraštas pasižymėjo duoninių javų derliais, veikė keliolika malūnų ir kepyklų. Vėliau Vėluvos žemė garsėjo čia auginamais trakėnų veislės žirgais, veikė keli dideli jų žirgynai, buvo rengiami žirgų turgūs. 1894 m. nutiestas geležinkelis Šepučiai-Eitkūnai ir Prūsijos valstybinis plentas.

Apskrityje buvo Alnos, Tepliavos ir Vėluvos miestai, 112 gyvenviečių ir 3 valstybiniai dvarai. 1938 m. tik kelios gyvenvietės buvo pervadintos vokiškais vardais.

Gyventojai

Didelė dalį gyventojų sudarė valstiečiai laukininkai. Gyventojų surašymo duomenimis, įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, apskrityje gyveno:

Metai	Gyventojai	Evangelikai	Katalikai	Žydai
1890	48 556	n.d.	274	181
1900	46 348	45 645	412
1910	47 179	45 784	1 054
1925	46 925	46 030	597	135
1933	47 643	46 606	737	89
1939	49 127	46 866	957	37

Lietuviai

Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, 1825 m. Vėluvos apskrityje lietuviškai kalbėjo daugiau, kaip pusė gyventojų, 1852 m. apie 38 %, 1890 m. apie 25 % žmonių.

Nuorodos

• Kraštiečių tinklalapis