Usūrinis rudasis lokys
| Usūrinis rudasis lokys |
|---|
 Usūrinis rudasis lokys (Ursus arctos lasiotus) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Ursus arctos lasiotus Gray, 1867 |
Usūrinis rudasis lokys (Ursus arctos lasiotus) – rudojo lokio (Ursus arctos) porūšis, gyvenantis Usūrio krašte, Amūro srityje, Sachaline, į šiaurės vakarus iki Šantarų salų, Iturupe, šiaurryčių Kinijoje, Korėjos pusiasalyje, Hokaide ir Kunašire.[1]
Kartais vadinamas juoduoju grizliu (angl. black grizzly).[2]
Šis porūšis laikomas tėviniu porūšiu, iš kurio kilo Šiaurės Amerikos grizliai. Manoma, kad usūriniai rudieji lokiai prieš 100 000 metų persikėlė į Aliaską, iš kur prieš 13 000 metų ėmė plisti į pietus.[3] Ainai garbino usūrinius ruduosius lokius, kurių mėsos valgymas ir kraujo gėrimas buvo religinės šventės Iomante dalis.[4]
Išvaizda redaguoti
Usūrinis rudasis lokys yra labai panašus į kamčiatkinį rudąjį lokį, nors jo kaukolė pailgesnė, kakta mažiau iškila, nosies kaulai kiek ilgesni, kailis šiek tiek tamsesnis (pasitaiko visiškai juodų individų, kuriuos kažkada laikė rudųjų lokių ir himalajinių lokių hibridais).
Suaugusių patinų kaukolių vidutinis ilgis 38,7 cm, vidutinis plotis – 23,5 cm. Kai kurie individai užauga stambesni už kamčiatkinio porūšio individus – 1931 m. Sergejaus Ognevo išmatuota didžiausia kaukolė buvo tik šiek tiek mažesnė už didžiausią tuo metu žinomą aliaskinio lokio kaukolę.[1]
Elgsena ir biologija redaguoti
Sichote Alinyje usūriniai rudieji lokiai irštvas daugiausia įsirengia kalvų šlaituose iškastose olose, nors retkarčiais jie guolius įsitaiso uoliniuose dariniuose ar įsirengia antžeminius guolius.
Su himalajinisi lokiais susiduria retai, nes mėgsta gyventi didesniame aukštyje ir statesniuose šlaituose, negu mėgsta himalajiniai lokiai. Retkarčiais atakuoja mažesnius himalajinius lokius.[5]
Mitybos įpročiai redaguoti
Viduriniame Sachaline pavasarį rudieji lokiai minta pernykštėmis bruknėmis, skruzdėlėmis, jūros išmestu ėdesiu, o pavasario pabaigoje ima misti aukštųjų žolių šakniastiebiais ir ūgliais. Pietinėje salos dalyje jie daugiausia minta jūros išmestu ėdesiu, vabzdžiais ir klevų ūgliais. Sichote Alinyje pavasarį jie minta pernykštėmis gilėmis, mandžiūriniais riešutais, korėjinio kedro riešutais. Stingant maisto jie minta lervomis, medienoje gyvenančiomis skruzdėlėmis ir lelijų svogūnėliais. Ankstyvą vasarą jie lupa kėnių žievę ir minta brazdu ir sula.
Jie taip pat ėda sausmedžių, amūrinio vynmedžio, gudobelių vaisius, kukmedžio „uogas“. Pietų Sachaline vasarinis jų maistas būna serbentai ir aronijos. Rugpjūčio mėnesį viduriniame Sachaline 28 % usūrinių lokių maisto sudaro žuvis.[1]
Hokaide rudieji lokiai minta daugiausia smulkiais ir stambiais žinduoliais, žuvimi, paukščiais ir vabzdžiais.[6]
Santykiai su tigrais redaguoti
Usūrinius ruduosius lokius kartais medžioja amūriniai tigrai. Usūrinių lokių dalis tigrų mityboje yra 1-1,5 % dieninio jų davinio.[7]
Usūrinius tigrus paprastai atakuoja dažniau, negu mažesnius himalajinius lokius, nes jie laikosi atviroje vietovėje ir nesugeba laipioti po medžius. Lokius medžiodami tigra atsistoja pavėjinėje išgriuvusio medžio ar uolos pusėje ir laukia, kol pro šalį eis lokys. Sulaukęs tigras šoka ant praeinančio lokio, letenomis sugriebia galvą ir perkanda nugarkaulį. Taip nužudęs lokį tigras pirmiausia nuėda lokio riebalus nugaros, užpakalinių kojų srityse.[8] Tigrai dažniau puola lokius tada, kai sumažėja kanopinių, kurie yra pagrindinis jų grobis. Nors tigrai gali sėkmingai medžioti lokius, būna atvejų, kai rudieji lokiai, kaudamiesi dėl grobio ar besigindami, sėkmingai nukauna jaunus tigrus.[8][9][10]
Yra žinomi atvejai, kai lokiai, aptikę tigro pėdsakus, imdavo jais sekti nerodydami baimės požymių ar miegodavo tigro guolyje.[8][11]
Kai kurie rudieji lokiai naudojasi tigrais, atimdami jų grobį, nes ginčuose dėl grobio paprastai dominuoja.[12]
Aplinkosauginė padėtis redaguoti
Heilongdziange gyvena apie 500–1500 usūrinių rudųjų lokių, jie pripažinti pažeidžiama rūšimi. Nelegalūs medžioklė ir gaudymas dėl brangiai kainuojančių jų kūno dalių prisideda prie lokių skaičiaus mažėjimo.[13]
Žinoma, kad Hokaide yra penkios regioninės usūrinio rudojo lokio populiacijos. Mažos ir izoliuotos Vakarų Isikario (Western Ishikari) populiacijos lokiai yra įtraukti į Japonijos Raudonąją knygą kaip nykstanti rūšis. |Manoma, kad Vakarų Isikaryje gyvena 90-152 rudieji lokiai, o Teshio-Mashike kalnuose – 84-135 lokiai. Jų buveines smarkiai apribojo žmonių veikla, ypač miškininkystė ir kelių tiesyba.[13]
Rusijoje usūriniai rudieji lokiai laikomi medžiojamais žvėrimis, nors juos medžioja ne taip intensyviai kaip eurazinius ruduosius lokius.[13]
Žmonių užpuolimai redaguoti
Hokaide per 57 pirmuosius XX a. metus 141 žmogus mirė nuo lokių užpuolimų, apie 300 buvo sužeisti.[14]
Sankebetsu incidentas su ruduoju lokiu, nutikęs 1915 m. gruodžio mėnesį Sankei gyvenvietėje Sankebetsu rajone, laikomas sunkiausiu konfliktu su lokiais, jo metu septyni žmonės žuvo, o trys buvo sužaloti.[15] Kaltininkas buvo 340 kg masės rudasis lokys, kuris užpuolė Tomamae kaimą, o naktį, kai pirmojo užuolimo aukos jau buvo pašarvotos, kaimą vėl užpuolė. Šis incidentas labai dažnai minimas Japonijos žiniasklaidoje, manoma, kad dėl šio įvykio japonai lokius ėmė laikyti žmogėdromis.[14]
Nuorodos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Mammals of the Soviet Union Vol. II Part 1a, Sirenia and Carnivora (Sea cows; Wolves and Bears), V.G Heptner and N.P Naumov editors, Science Publishers, Inc. USA. 1998. ISBN 1886106819
- ↑ California Grizzly by Tracy Irwin Storer, Lloyd Pacheco Tevis. Publisher University of California Press, 1996 ISBN 0520205200
- ↑ McClelan B., Reiner D.C. (1994) A Review of Bear evolution. Archyvuota kopija [Date error] (2)[Date mismatch], iš Wayback Machine projekto. In: Int. Conf. Bear Res. and Manage. 9(1) 1994
- ↑ Frazer J.G. (1922) The Golden Bough – A Study in Magic and Religion
- ↑ Denning ecology of brown bears and Asiatic black bears in the Russian Far East Archyvuota kopija [Date error] (2)[Date mismatch], iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Onoyama, Keiichi (1987-11-16). „Ants as prey of the Yezo brown bear Ursus arctos yesoensis with consideration on its feeding habits“ (PDF). Res. Bull. Obihiro University. Obihiro, Hokkaidō, Japan: Obihiro University of Agriculture and Veterinary Medicine. 15: 313–318. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-22. Nuoroda tikrinta 2009-05-05.
- ↑ Seryodkin, Ivan (2006). „The ecology, behavior, management and conservation status of brown bears in Sikhote-Alin (rusų kalba)“. Far Eastern National University, Vladivostok, Russia. pp. 1–252. Suarchyvuotas originalas 2013-12-24. Nuoroda tikrinta 2009-12-13.
- ↑ 8,0 8,1 8,2 V.G Heptner & A. A. Sludskii. Mammals of the Soviet Union, Volume II, Part 2. pp. 175–177. ISBN 9004088768.
- ↑ Seryodkin, I. V., J. M. Goodrich, A. V. Kostyrya, B. O. Schleyer, E. N. Smirnov, L. L. Kerley, and D. G. Miquelle. 2005. Relationship between tigers, brown bears, and Himalayan black bears. Pages 156–163 in D. G. Miquelle, E. N. Smirnov, and J. M. Goodrich (eds.), Tigers of Sikhote-Alin Zapovednik: Ecology and Conservation. Vladivostok, Russia: PSP.
- ↑ Table 1. Location, physical status, size and circumstances of deaths of Amur tiger males in the Russian Far East, 1970–1994. Archyvuota kopija 2012-03-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Anatoliy Grigorievitch Yudakov and Igor Georgievitch Nikolaev (2004). „Hunting Behavior and Success of the Tigers' Hunts“. The Ecology of the Amur Tiger based on Long-Term Winter Observations in 1970-1973 in the Western Sector of the Central Sikhote-Alin Mountains (english translation leid.). Institute of Biology and Soil Science, Far-Eastern Scientific Center, Academy of Sciences of the USSR. Suarchyvuotas originalas 2010-01-30. Nuoroda tikrinta 2009-12-13.
- ↑ Miquelle, D.G., Smirnov, E.N., Goodrich, J.M. (2005). Tigers of Sikhote-Alin Zapovednik: ecology and conservation. Vladivostok, Russia: PSP.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - ↑ 13,0 13,1 13,2 Brown Bear Conservation Action Plan for Asia Archyvuota kopija 2011-09-30 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 14,0 14,1 Knight, John (2000). Natural Enemies: People-Wildlife conflicts in Anthropological Perspective. p. 254. ISBN 0-415-22441-1.
- ↑ „Fu Watto Tomamae“. Suarchyvuotas originalas 2008-06-20. Nuoroda tikrinta 2008-06-07.