Triukšmo tarša (arba aplinkos triukšmas) – žmogaus veiklos ar mašinų darbo sukurtas triukšmas, kuris trikdo veiklą ar pusiausvyrą žmonių ar gyvūnų gyvenime. Dažna triukšmo taršos forma yra motorinio transporto triukšmas.

Pagrindinis aplinkos triukšmo šaltinis visame pasaulyje yra transporto sistemos, tiek motorinių transporto priemonių, tiek aviacinis bei geležinkelio linijų triukšmas. Vienas iš miestų planavimo uždavinių yra siekti minimalaus aplinkos triukšmo.

Į Londono Heathrow oro uostą besileidžiantis lėktuvas virš gyvenamųjų namų

Kiti triukšmo taršos šaltiniai yra biurų įranga, gamybinė įranga, statybos, įvairūs prietaisai, apšvietimo ūžimas, garso aparatūra.

Poveikis žmogaus sveikatai redaguoti

Triukšmas turi įtakos žmogaus sveikatai bei elgesiui. Nepaisant susierzinimo, nuolatinė triukšmo tarša taip pat gali sukelti hipertenziją (padidėjusį kraujospūdį), stiprų stresą, tinitą, apkurtimą, miego sutrikimus ir kt. Šios problemos savo ruožtu sukelia tolesnes sveikatos problemas: stresas ir hipertenzija paskatina kitus kraujotakos sistemos sutrikimus, tinitas gali sukelti užmaršumą, depresiją ir kartais panikos priepuolius.

Poveikis aplinkai redaguoti

Triukšmas gali būti labai žalingas gyvūnams, nes sukelia stresą, trikdo pusiausvyrą plėšrūno/grobio pastebėjime bei trukdo garsais bendraujančių gyvūnų bendravimą, ypatingai dauginimesi ir judėjime. Triukšmo buvimas mažina gyvenamąjį plotą – buveinę, kas kai kurias gyvūnų rūšis gali priartinti prie išnykimo. Triukšmo buvimas taip pat veda prie to, kad gyvūnai bendrauja garsiau (vienai rūšiai pradėjus bendrauti garsiai, ilgainiui visa ekosistema padidina garsumą, nes taip padidinami išgyvenimo šansai). Vienas triukšmo taršos žalos gyvūnams pavyzdžių – banginių žūtis išplaukus į pakrantes, kur jie nukrypsta suklaidinti karinių povandeninių sonarų garso, palaikydami tai kitų bendruomenės banginių šaukimu.

Triukšmo mažinimo ir kontrolės priemonės redaguoti

 
Triukšmo barjeras Nyderlanduose. Sienoje yra permatoma dalis ties vairuotojų akių lygiu

Yra įvairių būdų triukšmo taršos naikinimui ar mažinimui, paprastai sprendimai būna pigesni, jei įvertinami planavimo stadijoje. Kelių eismo triukšmui mažinimui naudojami triukšmo barjerai, automobilių greičio apribojimai, kelių dangos paviršiaus keitimas, sunkvežimių eismo ribojimas, eismo reguliavimas siekiant sumažinti stabdymus bei akseleravimą, padangų dizaino keitimas. Įgyvendinant šiuos metodus, taip pat svarbus kompiuterinis triukšmo modeliavimas, įvertinantis vietovės topografines, meteorologines sąlygas, eismo charakteristikas ir kt.

Aviacinis triukšmas mažinamas naudojant tylesnius orlaivių variklius; tyrimai parodė, kad lėktuvų pakilimo ir nusileidimo procedūros (tam tikri aukščio ir greičio deriniai) bei aerouostų takelių naudojimo laiko keitimas sumažina triukšmo taršą apylinkių gyventojams; gali būti taikomi gyvenamųjų pastatų garso izoliaciniai sprendimai.

Į pramoninį triukšmą dėmesys pasaulyje pradėtas kreipti po 1930 m. Taikomi gamybinės įrangos dizaino pakeitimai, garso sugėrimo sistemos, barjerai ir kt.

 
Triukšmo barjeras Via Baltica magistralėje Vilijampolėje

Teisinė situacija redaguoti

Iki 1970 m. į aplinkos triukšmą vyriausybės žiūrėjo labiau kaip į nepatogumą, nei aplinkos problemą. Šiuo metu skirtingose valstybėse taikomi skirtingi standartai ir reikalavimai miestų planavimui, statyboms, keliams. ES triukšmo kontrolės įstatymų bazė palyginus nėra stipri.

Lietuvoje redaguoti

Nuo 2011 m. birželio 13 d. pagal Lietuvoje galiojančias higienos normas leistinas triukšmo lygis skirtingu paros metu:[1]

Aplinka Triukšmo intensyvumo lygis (LAeqT) Paros laikas
Gyvenamos patalpos 45; 40; 35 7-19; 19-22; 22-7
Auditorijos 45
Atviros koncertų salės renginių metu 55; 85; 80 22-7;7-19; 19-22

Šaltiniai redaguoti

  1. NAVICKAS, Juozas. Specialioji fizika. Vilnius: Arvida, 2008, 57 p. ISBN 978-9955-896-35-7.

Nuorodos redaguoti