Tranšėjos mūšis
| Musulmonų ir kuraišitų karai | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Schema, rodanti Medinos, griovio ir kuraišitų stovyklos padėtis | |||||||
| |||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Mahometas Ali ibn Abu Talibas |
Abu Sufjanas | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| ~3000 | ~10000 | ||||||
Tranšėjos mūšis − taip vadinama 627 m. pradžioje Mekos kuraišitų neįvykusi ataka prieš Mahometo vadovaujamus musulmonus, įsitvirtinusius Medinoje.
Po 625 m. Uhudo mūšio, kurį Mahometo vadovaujami musulmonai pralaimėjo Mekos kuraišitams, musulmonų pajėgumai Hidžaze buvo smukę, bet Mahometo sumanumo dėka jų pajėgos vis stiprėjo, plintantis islamas pritraukė vis naujų rėmėjų. Musulmonų žygiai atkirto Mekos karavanų šiaurės ir rytų kelius. Mahometo ryšiai pasiekė Nedždo ir Jamamos arabų gentis. Ypač naudingi buvo ryšiai su jamamitais, kadangi iš Jamamos grūdais būdavo aprūpinama Meka. Mahometas pasiekė, kad grūdų tiekimas Mekai iš Jamamos būtų sustabdytas, tam padėjo ir tuo metu kilęs nederlius Arabijoje. Mekoje kilus maisto trūkumui Mahometas atliko sumanų politinį veiksmą − pasiuntė pinigų Mekos varguomenei paremti. Tuo metu į islamą daugiausiai atsiversdavo varguomenė ir labdaringumas buvo aukštai vertinamas tarp arabų. 626 m. lapkritį Mahometas žygio metu sužinojo, kad galingiausia Mekos kuraišitų gentis ruošia karo žygį prieš Mediną. Jį apie tai tikriausiai infomavo Abasas ibn Abdulmutalibas, kuris buvo musulmonų agentas tarp kuraišitų. Arabų istorikai tvirtina, kad šiam žygiui kuraišitus sukurstė anksčiau Mahometo iš Medinos išvyta žydų nadiritų gentis iš Chaibaro. Tikėtina, kad ši istorija yra sufalsifikuota. Smunkanti Mekos gerovė ir islamo plitimas tikriausiai buvo ir taip pakankami, kad kuraišitų vadas Abu Sufjanas siektų susidoroti su Mahometu ir jo pasekėjais.
Pasak istorikų, Mekos pajėgos buvo 10 tūkst. karių ir 600 raitelių, iš kurių 4 tūkst. pėstininkų ir 300 raitelių buvo iš kuraišitų, 2 tūkst. buvo Gatafano beduinai, 700 buvo iš suleimitų genties, kuri buvo priešiškai nusistačiusi prieš Mahometą. Be jų dar buvo asaditų, saditų ir nadiritų kariai. Pasak Ibn Išako, jų pajėgose buvo juodaodžių samdinių, tikriausiai iš Abisinijos. Mahometo pajėgose buvo 3 tūkst. pėstininkų ir 35 raiteliai. Nors šios pajėgos buvo kur kas didesnės nei Uhudo mūšyje, bet stoti į atvirą mūšį būtų buvę pražūtinga Mekos konfederacijos pajėgoms esant triskart didesnėms. Medina buvo patogioje topografiniu atžvilgiu gynybinėje vietovėje ir siekiant pagerinti jos gynybą musulmonai iškasė didelį gynybinį griovį šiaurinėje pusėje, kuri buvo patogi puolimui plačiu frontu. Tai Mahometui esą pasiūlė Salmanas Persas, pirmasis persas, atsivertęs į islamą. Kai 627 m. kovą Abu Sufjano vedamos konfederacijos pajėgos pasiekė Mediną jie susidūrė su griovio kliuviniu. Griovys buvo per platus jį peršokti ir atsidūrę kitoje pusėje būtų atkirsti nuo pagrindinių pajėgų. Iš griovio iškastas gruntas suformavo gynybinį pylimą, kuris puolančios pusės pėstininkų skaičiaus pranašumą gerokai sumažino. Arabų karuose tai buvo visiškai neįprastas gynybos būdas. Jei bizantiečių arba Sasanidų organizuotoms armijoms tai būtų buvęs menkas kliuvinys, arabams jis tapo neįveikiamu. Kodėl konfederacija nebandė organizuoti puolimo iš kitų pusių, nors ir mažiau patogių, neaišku. Konfederacijos pajėgos įrengė stovyklas.
Abu Sufjano pajėgos buvo išsiruošusios trumpam žygiui ir visiškai nepasiruošusios ilgam stovyklavimui. Kiekviena gentis savarankiškai rūpinosi savimi, tarp jų prasidėjo nesutarimai ir konfliktai. Kupranugariai ir arkliai pradėjo silpti iš bado ir kristi. Be apsišaudymų strėlėmis ir pavienių bandymų įveikti griovį mūšis taip ir neįvyko. Prisidėjo ir nepalankus oras. Pasakojama, kad vieną naktį kilo didelė audra, kuri vartė palapines, gesino laužavietes ir maisto puodai ridenosi po stovyklą. Po apie mėnesį trukusios apsiausties Abu Sufjanas esą pats paragino baigti žygį ir pasitraukė su savo kariais. Pasitraukus kuraišitams išsiskirstė ir kitų genčių kariai. Praėjus pavojui Mahometas murodė nužudyti Medinos žydų koreizatų genties vyrus ir likusius narius parduoti į vergiją. Kaip mini istorikai, žydai padėjo kasti griovį prie Medinos, tad prieš mūšį tarp Medinos musulmonų ir žydų neturėjo būti nesutarimų. Žydai iš Chaibaro rėmė Mekos ataką prieš musulmonus ir siuntė maisto į jų stovyklą. Tikėtina, kad Mahometas jautė išdavystės pavojų iš koreizatų pusės. Tikėtina, kad Mekos konfederacija buvo susisiekusi su koreizatais siūlydami jiems sąjungą prieš Mahometą, bet, kita vertus, žydų apgyvendintą Medinos pusę Mahometas buvo palikęs be apsaugos, tikėdamas, kad kuraišitai pro ten nepuls. Be to, prieš tai iš Medinos ištrėmus žydus nadiritus, buvo aišku, kad kažkokiu būdu reikės spręsti likusių žydų, kurie buvo opozicija islamui, klausimą. Pasak Mahometo, esą Mekos pajėgoms atsitraukus jam pasirodė angelas Gabrielius, kuris esą pasakė, kad angelai savo ginklų nesudėjo ir Dievas jam liepia eiti prieš koreizatus. Žydų apsuptis Medinoje truko 25 dienas, po kurių koreizatai pasidavė ir apie 600−700 ar daugiau vyrų išžudyti. Pagal tai, kaip istoriją dėstė Ibn Išakas, galima suprasti, kad Mahometas savo rankomis irgi žudė belaisvius. Moterys ir vaikai buvo paversti vergais, turtas išsidalintas tarp musulmonų. Iš jų Mahometas pasiėmė moterį Raihaną, kuriai esą siūlė tapti žmona, bet ji to atsisakė ir atsisakė priimti islamą.
Tranšėjos mūšis žymiai pakėlė Mahometo vardo autoritetą tarp arabų. Kai 10 tūkst. kariuomenė nesugebėjo įveikti Medinos daugeliui galėjo kilti įspūdis, kad Mahometas išties yra Dievo pasiuntinys ir jo ginamas.
Šaltiniai redaguoti
- Richard A. Gabriel. Muhammad: Islam’s First Great General, 2014