Tomas Vavžeckis
Tomas Vavžeckis (lenk. Tomasz Antoni Wawrzecki, 1759 m. kovo 7 d. – 1816 m. rugpjūčio 5 d.) – Lietuvos ir ATR karinis ir politinis veikėjas, Kauno pakamaris (nuo 1784), Lietuvos didysis vėliavininkas (1791). Vienas iš 1794 m. sukilimo vadovų, generolas leitenantas.
| Tomas Vavžeckis | |
|---|---|
| |
| Vavžeckiai | |
| |
| Herbas „Rola“ | |
| Gimė | 1759 m. kovo 7 d. |
| Mirė | 1816 m. rugpjūčio 5 d. (57 metai) |
| Tėvas | Tomas Vavžeckis |
| Motina | Barbora Tyzenhauzaitė |
| Žymūs apdovanojimai | |
  | |
 Vikiteka |
Tomas Vavžeckis |
.jpg)
Biografija redaguoti
Gimė ir augo žinomoje Breslaujos vaiskio Tado Aleksandro Vavžeckio ir Barboros Tyzenhauzaitės penkių vaikų šeimoje. Broliai Tomas ir Juozapas tapo generolais, o Benediktas – Breslaujos maršalka.[1] Tomas mokėsi Vidžių jėzuitų mokykloje, buvo vienas iš Gegužės 3 konstitucijos rėmėjų susivienijimo narių. 1787 m. vedė Juzėfą Pacaitę, apsigyveno jos kraitiniame Kalvių dvare. Šeimos lėšomis pastatyta Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčią.[2]
Reformų šalininkas, 1788 metais buvo išrinktas pasiuntiniu (deputatu) nuo Breslaujos pavieto į Ketverių metų seimą (1788–1792). 1791 metų sausį ATR valdovas Stanislovo Augusto Poniatovskio suteikė Lietuvos didžiojo vėliavininko pareigybę. 1791 m. buvo siūloma tapti Lietuvos dvaro paiždininkiu, bet jis atsisakė šio paskyrimo norėdamas tapti Targovicos konfederacijos nariu. 1792 metais dalyvavo ATR–Rusijos kare.
Prasidėjus 1794 m. sukilimui materialiai rėmė kariuomenę, tapo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos nariu. Vėliau pats kovojo sukilėlių gretose: pirmiau Breslaujos apskrityje, vėliau Kurše (pasižymėjo šturmojant Liepojos miestą). Sukilėliams pralaimėjus Macejovicų mūšį, jų vadas Tadas Kosciuška Rusijos caro pareigūnų buvo suimtas. Vietoje jo 1794 m. spalio 10 d. – lapkričio 16 d. sukilėlių ginklotojų pajėgų vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Tomas Vavžeckis. 1794 m. spalio 16 d. jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis,
Dalyvavo Varšuvos gynime, prie Radošicų pateko į nelaisvę. Buvo kalinamas Sankt Peterburgo Petropavlovsko tvirtovėje. 1796 m. sutiko prisiekti ištikimybei Rusijos imperatoriui Pavelui I, už tai buvo išlaisvintas kartu su 12 tūkstančių kalintų sukilėlių. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą. Vėliau bendradarbiavo su carine administracija, gyveno Sankt Peterburge. Caras Aleksandras I jį buvo paskyręs Lenkijos kralystės teisingumo ministru.[3] Nuo 1813 m. Laikinosios tarybos, valdžiusios Varšuvos kunigaikštystę, narys.
Palaidotas Baltarusijoje: Vitebsko srities Breslaujos rajono Vidžiuose. Vidzy Laučinskija kaime yra išlikusi XVIII a. T. Vavžeckio statyta sodyba su dviejų šimtų metų senumo parku.[4].
Įvertinimas redaguoti
1786 m. tapo Švento Stanislovo, 1791 m. – Baltojo erelio ordinų kavalieriumi.
Atminimo įamžinimas redaguoti
- Viniaus arkikatedroje pastatytas T.Vavžeckios biustas ir pritvirtinta plokštė su memorialiniu įrašu (skulpt. Kazimieras Jelskis)[5]
- Niurkonių kaime brolio Juozapo lėšomis pastatyta Tomo Vavžeckio atminimo koplyčia (arch. Julijus Grosas)[6]
- 1994 metais buvo išleistas Baltarusijos pašto ženklas, skirtas T.Vavžeckiui.
-
Tomo Vavžeckio kapas -
Biustas Vilniaus katedroje -
Niurkonių koplyčia -
Baltarusijos pašto ženklas, 1994 m.
