Temperatūrinis metodas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Temperatūrinis metodas – kontracepcijos būdas, kuris remiasi kasdieniu moters temperatūros matavimu iš ryto, siekiant nustatyti vaisingąsias dienas. Temperatūra matuojama reguliariai – kas dieną iš ryto. Metodo esmė: kūno temperatūra įvykus ovuliacijai ima kilti, todėl šiuo metodu yra nustatoma, kada baigiasi vaisingasis moters laikotarpis.

Pagrindinė taisyklė:

• nevaisinga diena yra ta, kurią temperatūra būna pakilusi bent 0,2 °C aukščiau nei didžiausia temperatūra iš 6 dienų laikotarpio prieš temperatūros pakilimą (spėjamą ovuliaciją). Be to, kadangi ovuliacija įvyksta laikotarpyje „3 dienos iki pakilimo – 2 dienos po pakilimo“, ir nežinia, kurią būtent, todėl reikia lukterti, kad būtų praėjusios trys dienos po temperatūros pakilimo.

Išimtys:

• jeigu temperatūra pakyla tik 0,1 °C per visas tris dienas po pakilimo, tai reikia palaukti dar vieną dieną, ir jeigu tądien temperatūra vis dar aukštesnė ta pačia 0,1 °C, diena laikoma nevaisinga;
• jei temperatūra pakilo 0,2 °C, paskui kiek nukrito, o paskui vėl pakilo 0,2 °C aukščiau nei 6 dienų laikotarpio maksimumas iki (pirmojo) pakilimo, tai galioja pagrindinė taisyklė, tik „išbraukiant“ tą laikiną temperatūros nukritimą (ir atitinkamai, pirmoji nevaisinga diena nukeliama viena diena vėliau nei pagrindinei taisyklei).

Metodo reikalavimai:

• temperatūrą reikia matuoti kas rytą (net ir mėnesinių metu), dar neatsikėlus (jeigu atsikelti labai būtina, pvz., į tualetą, tuomet paskui vėl reikia atsigulti ir matuoti temperatūrą praėjus bent pusvalandžiui), nevalgius ir negėrus;
• pagal galimybes, matuoti patartina pusės dešimtosios laipsnio (pvz., 36,5–36,55–36,6 °C ir t.t) tikslumu, termometrų nepatartina kaitalioti;
• matuojama toje pačioje kūno vietoje: arba burnoje (po liežuviu), arba išangėje, arba makštyje. Matavimai pažastyje nėra pakankamai tikslūs;
• visi termometro rodmenys, svarbios aplinkybės (pvz., vakarėliai, šokiai, parūkymas ar alkoholio vartojimas vakare, darbo laiko pokyčiai, dvasiniai išgyvenimai ir kt.) ir nukrypimai nuo reikalavimų fiksuotini dienoraštyje – tai padeda lengviau įvertinti temperatūros svyravimus.