Tarpzoninis šachmatų turnyras

Tarpzoninis šachmatų turnyras – tai pasaulio šachmatų čempionato atrankos antrojo etapo varžybos. Geriausi Tarpzoninių turnyrų dalyviai patekdavo į Kandidatų turnyrus, vėliau į Kandidatų mačus.

Varžybos redaguoti

Istorija redaguoti

Pradėtos rengti 1948 m., kai jas patvirtino 1947 m. Hagoje surengtas XVIII FIDE kongresas. Po 1993 m. Tarpzoniniai turnyrai neberengiami.

Viso (19481993) m. laikotarpiu surengti 25 tarpzoniniai turnyrai. Vienuolikoje Sovietų šachmatininkai buvo nugalėtojų tarpe. Daugiausiai kartų Tarpzoniniame turnyre dalyvavo J. Geleris, S. Gligoričius, B. Larsenas ir L. Portišas (po 8 kartus).[1]

Atranka redaguoti

Tarpzoninių turnyrų dalyviai buvo atrenkami iš FIDE zoninių turnyrų (kiek dalyvių iš kiekvienos zonos nustatinėjo FIDE) ir Kandidatų mačų ir FIDE to laikotarpio geriausių šachmatininkų sąrašo. Dalyvių skaičius iš kiekvienos grupės ne kartą keitėsi.

Turnyrai redaguoti

Nuo 1948 m. iki 1970 m., per vieną pasaulio čempionato ciklą buvo rengiamas vienas Tarpzoninis turnyras. Augant FIDE narių skaičiui, daugėjo FIDE zonų, kartu ir zoninių turnyrų, todėl pradėta rengti daugiau tarpz. turnyrų: nuo 1973 m. iki 1979 m – 2 tarpzoniniai; nuo 1982 m. iki 1993 m. – 3.

Iki 1990 m. buvo naudojama ratų sistema. o vėliau – šveicariškoji sistema.

Žaidėjo vietos nustatymas redaguoti

Žaidėjų vietos buvo nustatomos pagal surinktus taškus. Jei du ar daugiau dalyvių surinkdavo vienodai taškų, dėl vietos sekančiame etape, iki kandidatų turnyro, ar kandidatų mačų pradžios buvo papildomai rengiamos varžybos. Kai pretendentai du, buvo žaidžiami 6 partijų mačai, o kai daugiau – turnyrai po 4 ar tris partijas. Jei ir pasibaigus papildomam turnyrui, ar mačui, nugalėtojas neišaiškėja, aukštesnė vieta atitekdavo turinčiam geresnius tarpz. turnyro papildomus rodiklius.

Analogiškai buvo rengiamos varžybos dėl atsarginio žaidėjo į Kandidatų turnyrus ar Kandidatų mačus, kai į atsarginio žaidėjo vietą buvo keli vienodai taškų turintys žaidėjai.

Pradėjus nuo 1990 m. naudoti šveicariškąją sistemą papildomos varžybos nebebuvo rengiamos: dalyviams turnyre surinkus vienodai taškų, aukštesnę vietą užimdavo žaidėjas, turintis aukštesnį papildomą rodiklį.

Patekimas į sekantį etapą redaguoti

Geriausiai pasirodžiusių dalyvių, patenkančių į Kandidatų turnyrą, ar mačus, skaičius keitėsi: jis priklausė nuo kand. Turnyrų ir kand. Mačų dalyvių skaičiaus ir Tarpz. turnyrų skaičiaus. Iš 1948 m. ir 1952 m. tarpzoninių turnyrų į Kandidatų turnyrą patekdavo 5 geriausiai pasirodžiusieji šachmatininkai, 1955 m. – 9, nuo 1958 m. iki 1970 m. – 6; nuo 19731979 m. ir 1987 m. į Kandidatų mačus iš kiekvieno tarpzoninio turnyro patekdavo 3 geriausiai pasirodžiusieji; iš Tarpzoninių turnyrų 19821984 m.- po 2, 1985 m. – po 4 dalyvius.

Nugalėtojai redaguoti

Tarpzoniniai turnyrai redaguoti

Šachmatų profesionalų asociacijos turnyrai redaguoti

1993 m. Groningeno atrankinis turnyras (PŠA),   Nyderlandai

Šaltiniai redaguoti

  1. Шахматы. Энциклопедический словарь / Гл. ред. А. Карпов, M: Советская энциклопедия, 1990. С. 251 ISBN 5-85270-005-3.
  2. „Markas Vyksas. Pasaulio šachmatų čempionatas. Tarpzoniniai turnyrai“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-07-16. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 16 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)

Nuorodos redaguoti