Surviliškės (blrs. Сурвілішкі, rus. Сурвилишки) – kaimas Baltarusijoje, Gardino srityje, Vijos rajone, Trobų apylinkėje. Yra ~30 km į pietus nuo Ašmenos, 5 km į šiaurės vakarus nuo Trobų, 3 km nuo Lietuvos Respublikos sienos, prie Trapiatuškos upelio (ir jo tvenkinio). Praeina Trobų–Norviliškių kelias. Veikia mokykla, felčerių ir akušerių punktas, biblioteka, klubas. Yra katalikų Švč. Trejybės bažnyčia (dab. pastatas – 1992 m.), varpinės liekanos, XIX a. dvaro ir parko fragmentai.

Surviliškės
Сурвілішкі
Surviliškių varpinė ir bažnyčia 1900 m.
Surviliškės
Surviliškės
54°10′48″ š. pl. 25°49′33″ r. ilg. / 54.18000°š. pl. 25.82583°r. ilg. / 54.18000; 25.82583 (Surviliškės)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas Vijos rajonas
Kaimiškoji apylinkė Trobų kaimiškoji apylinkė
Gyventojų (2009[1]) 66
Vikiteka Surviliškės
Kirčiavimas Survi̇̀liškės [2]

Istorija redaguoti

Surviliškių kaimas (Surwillendorffe) minimas 1385 m. kryžiuočių kelių aprašymuose. Tada priklausė Ašmenos seniūno Mingailos broliui Survilai.[3]

LDK laikais minimas Surviliškių dvaras. 1560 m. Jonas ir Rožė Gaikauskai paskyrė didelę dalį turto bažnyčios statybai. Ji pastatyta 1591 m., o 1758 m. ją perstatė jėzuitai. Šiai vienuolijai 1678 m. kaimą dovanojo LDK maršalka Palubinskis. Vėliau dvaras atiteko Lydos pilies raštininkui-iždininkui Juozui Kazimierui Stypalkovskiui.[4]

XIX a. pab. kaimas pateko į Trobų valsčių, veikė vandens malūnas. Lenkmečiu turėjo miestelio statusą.

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Belarus. All places: 2009, 2019 censuses. Гродненская область/Гродзенская вобласцьpop-stat.mashke.org.
  2. Atvirkštinis lietuvių kalboje vartotinų tradicinių Baltarusijos Respublikos (Gudijos) vietovardžių formų sąrašas. Vilnius: MELI, 2002.
  3. Лицкевич О. В. Поручительство литовско-русской знати за нобиля Братошу Койлутовича (1387–1394 гг.) // Беларуская даўніна. – 2014. – В. 1. – С. 29-58.
  4. Surviliškės. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 277 psl.