Supletyvizmas
Supletyvizmas (iš lot. suppletio 'papildymas') − žodžio formų sudarymas iš skirtingų šaknų, kamienų, priesagų ar galūnių, kurių negalima paaiškinti sisteminiais žodžio dalių pokyčiais ar garsų kaita.[1] Istoriškai supletyvizmas aiškinamas kaip senovėje buvusių atskirų žodžių arba jų dalių formų įtraukimas į tą pačią paradigmą. Besimokantieji svetimos kalbos tokias žodžių formas paprastai suvokia kaip „netaisyklingąsias“, „nereguliariąsias” ir jos gali sudaryti sunkumų.
Pavyzdžiai redaguoti
Baltų kalbos redaguoti
Kaip ir daugumoje kitų indoeuropiečių kalbų, baltų kalbose į akis krenta įvardžių supletyvinės formos: latvių k. vns. 1. asmuo es 'aš' – mani 'mane', dgs. 1. asmuo mes 'mes', vns. 2.asmuo tu 't. p.' – dgs. 2 asmuo jūs 't. p.'. Iš šių pavyzdžių matyti, kad lietuvių kalbos įvardžiai taip pat turi supletyvines formas. Lietuvių kalbos tarmėse esama daugiau supletyvinių įvardžių, pvz., rytų aukštaičių vardininkai ãnas 'jis', anà 'ji', ãnys 'jie', ãnos 'jos', bet visuose kituose linksniuose – kaip bendrinėje kalboje: jo, jos, jų, jiems, joms ir t. t. Taip pat daugumoje indoeuropiečių kalbų, tad ir baltų, turimos supletyvinės kelintinių skaitvardžių I ir II formos: latv. viens 'vienas' - pirmais 'pirmas', divi 'du' – otrais (sk. uotrais) 'antras'.
Latvių kalboje išsaugotos skirtingašaknės laipsniuojamųjų prieveiksmių formos: daudz 'daug', ļoti 'labai', bet vairāk 'daugiau, labiau', visvairāk 'daugiausia, labiausiai' (plg. liet. į-vairus).
Supletyvinių veiksmažodžių baltų kalbose nedaug: liet. būti – esu – yra, latv. būt 'būti' – esmu 'esu' – ir 'yra' – bija 'buvo'; latv. eju 'einu' – gāju 'ėjau'. Latvių kalboje reikiamybės nuosaka sudaroma su priešdėliu jā + veiksmažodžių esamojo laiko trečiasis asmuo.[2] Tačiau forma jābūt, vietoj lauktinos *jāir, šios sistemos neatitinka. Lietuvių kalbos tariamosios nuosakos vns. pirmojo asmens tarminė galūnė eičia < *eitjā 'eičiau' taip pat yra supletyvinė, ji nepaaiškinama fonetiniais veiksmažodžio pirmojo asmens galūnės pokyčiais – reguliari galūnė būtų eitumiau (plg. eitumei, eitu(mė)me, eitumėte).
Lietuvių kalbos žmogus – žmonės dėl žodžio perdarymo turi skirtingas šaknis. Atskirą supletyvinių daiktavardžių grupę sudaro dabartinėms darybos tendencijoms nepaklūstantys tos pačios veislės vyriškosios ir moteriškosios lyties gyvūnų pavadinimai: antai šalia vilkas – vilkė, lokys – lokė, katė – katinas, ežys – ežienė, balandis – balandė, strazdas – strazdė, strazdienė turime arklys – kumelė, karvė – jautis, kiaulė – paršas, avis – ėras (ėriukas), antis – gaigalas, višta – gaidys. Šių daiktavardžių porų supletyvinės formos neretai atspindi senesnę kalbos stadiją.
Slavų kalbos redaguoti
Be turimų baltų kalbose pavyzdžių, slavų kalbose supletyvizmu pasižymi kai kurių būdvardžių laipsniavimas, pvz., rusų хороший (chorošij) 'geras' – лучше (lučše) 'geresnis', lenkų duży (dužy) 'didelis' – większy (vienkšy) 'didesnis', rusų prieveiksmiai можно (možno) 'galima', bet нельзя (nelzia) 'negalima', rusų k. daiktavardžiai человек (čelovek) 'žmogus' – люди (liudi) 'žmonės', lenkų k. człowiek (človiek) 'žmogus' – ludzi (liudzi) 'žmonės', rusų k. четыре года (četyrie goda) 'ketveri metai', bet пять лет (piat' let) 'penkeri metai' ir kt.[3]
Germanų kalbos redaguoti
Germanų kalbose vartojamos skirtingašaknės veiksmažodžių formos, pvz., anglų go 'eiti, vykti' – went 'ėjo, vyko', to be able 'galėti' („būti galinčiam”) – can 'gali'; anglų k. daiktavardžiai person 'žmogus' – people 'žmonės', vokiečių der Mensch 'žmogus' – Leute 'žmonės' (šalia die Menschen); prieveiksmiai ir būdvardžiai angl. k. good 'geras' – better 'geresnis' – the best 'geriausias', vok. k. gut 'geras' – besser 'geresnis' – am besten 'geriausia', ang. k. much 'daug' – more 'daugiau' – the most 'daugiasia', vok. k. viel 'daug' – mehr 'daugiau' – am meisten 'daugiausia' ir kt.[3]
Romanų kalbos redaguoti
Romanų kalbose yra įvairių veiksmažodžio eiti supletyvinių formų, čia pateikiamas 1. asmuo:
Kalba Bendratis Esamasis l. Būsimasis l. Būtasis l. Katalonų anar vaig aniré aní Prancūzų aller vais irai allai Italų andare vado andrò andai Portugalų ir vou irei fui Ispanų ir voy iré fui
Senovės graikų kalba redaguoti
Senovės graikų kalboje būta daug supletyvinių veiksmažodžių. Keletas pavyzdžių, nurodant pagrindines formas:
- erkhomai, eîmi/eleusomai, ēlthon, elēlutha, --, -- 'eiti'
- legō, eraō (erô) / leksō, eipon / eleksa, eirēka, eirēmai / lelegmai, elekhthēn / errhēthēn 'sakyti, kalbėti'
- horaō, opsomai, eidon, heorāka / heōrāka, heōrāmai / ōmmai, ōphthēn 'matyti'
- pherō, oisō, ēnegka / ēnegkon, enēnokha, enēnegmai, ēnekhthēn 'gabenti, nešti'
- pōleō, apodōsomai, apedomēn, peprāka, peprāmai, eprāthēn 'parduoti'
Išnašos redaguoti
- ↑ „Supletyvizmas“. lietuviuzodynas.lt. Nuoroda tikrinta 2020-12-05.
- ↑ Alvydas Butkus (1995). „Latviai“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2020-12-05.
- ↑ 3,0 3,1 Olegas Poliakovas. „Supletyvizmas“. VLE. Nuoroda tikrinta 2020-12-05.