Subsidiarumas
Subsidiarumas – organizacinis principas, teigiantis, kad aukštesnio lygio organizacijos neturi kištis į žemesnio lygio organizacijos veiklą, bet turi joms padėti vykdyti šią veiklą.[1] Dėl to šis principas draudžia priskirti aukštesnio lygio organizacijai funkcijas, kurias gali atlikti žemesnio lygio organizacija.[2]
Politikos moksle tai atspindi idėją, kad valstybės institucijos turi atlikti tik tas funkcijas, kurios negali būti efektyviau įvykdomos mažesnių, lokalesnių valdžios vienetų.[3] Subsidiarumas yra vienas iš centrinių pricipų federalizme, decentralizacijoje, Europos Sąjungos teisėje.[4]
Subsidiarumas gali būti taikomas ne tik valstybės valdyme, bet ir vadyboje, karyboje ir kitose srityse.
Subsidiarumas yra vienas iš pagrindinių Bažnyčios socialinio mokymo principų.[5] Jis buvo aprašytas popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Anno.[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1 skyrius, 2 poskyris, 1 skirsnis, 1883 paragrafas [1]
- ↑ 2,0 2,1 „Compendium of the Social Doctrine of the Church“, Chapter 4, IV. The Principle of Subsidiarity, 186 [2]
- ↑ Gambhir Bhatta. International Dictionary Of Public Management And Governance. M.E. Sharpe, 2006, p. 614
- ↑ Robert Schütze. European Constitutional Law. Cambridge University Press, 2012, p. 177–184
- ↑ „Compendium of the Social Doctrine of the Church“, Chapter 4, IV. The Principle of Subsidiarity, 185 [3]