Subatninkai

Subãtninkai ^[2] (arba Subatnykai; blrs. Суботнікі, rus. Суботники) – agromiestelis Baltarusijos vakaruose, Gardino srities Vijos rajono Subatninkų apylinkėje. Išsidėstęs į rytus už 7 km nuo Lietuvos–Baltarusijos valstybinės sienos, Gaujos ir jos intako Matrunos (Matrenos) santakoje. Automobiliniai keliai į Dieveniškes, Geranainis, Lipniškes ir Klevyčią. Už 9 km geležinkelio stotis „Gauja“. 698 gyventojai (2010 m.). Veikia vidurinė mokykla ir vaikų darželis, ambulatorija, kultūros namai.

Subatninkai blrs. Суботнікі, rus. Суботники
Šv.Vladislovo bažnyčia

Subatninkai 54°05′40″ š. pl. 25°44′58″ r. ilg. / 54.09444°š. pl. 25.74944°r. ilg. / 54.09444; 25.74944 (Subatninkai)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Gardino sritis
Rajonas	Vijos rajonas

Gyventojų (2010^[1])	698

Vikiteka	Subatninkai

Istorija redaguoti

Valsčiaus būstinė tarpukaryje

Ilgą laiką buvo vadinami Mediniais arba Manvydų Geranainiais taip atskiriant nuo panašaus pavadinimo Mūrinių Geranainių (dab. Geranainys) ir Senųjų Geranainių (dab. Zigmantiškės). Kaimo pavadinimas rodė, kad jis priklauso Manvydams, kurie valdė kelis šimtmečius. Vėliau Subatninkai atiteko Radvilams. 1573 m. LDK valstybės veikėjas Albertas Radvila fundavo Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios statybą, parapijai taip pat priklausė filija Lazūnuose. Apie 1774 m. naujasis kaimo valdytojas Jurgis Abromavičius pastatė naują medinę bažnyčią, kuri išstovėjo iki pat XX a. pradžios. 1805 m. Subatninkus nusipirko Jokūbas Umiastovskis, pats vėliau apsigyvenęs gretimuose Žemaslavlio rūmuose.

Nuo XIX a. antros pusės Subatninkai tampa Ašmenos apskrities valsčiaus centru, atidaryta pradinė mokykla. Veikė alaus darykla ir malūnas. Tarpukaryje kaimas buvo valsčiaus centru Valažino apskrityje, o nuo 1926 m. – Lydos apsk. Nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais.

Miestelio bažnyčia redaguoti

XX a. pr. pagal arch. Vladislovo Stipulkovskio projektą pradėta naujos mūrinės bažnyčios statybą. Dabraulėnuose įkurta molinių plytų ir čerpių fabrikas, įrengimus jam Umiastovskiai pirko Prancūzijoje. 1904 m. neogotikinis pastatas buvo baigtas, o 1928 m. bažnyčia buvo konsekruota Šv. Vladislovo vardu, taip pagerbiant pagrindinį aukotoją – Trakų apskrities maršalką Vladislovą Umiastovskį (1834–1905). Fundatorių primena ir 1931 m. atidengta memorialinė lenta, kabo ir kitos atminimo lentos grafams Umiastovskiams. Po pagrindiniu altoriumi įrengta laidojimo kripta su grafų palaikais.

Vengrijos karaliaus Šv. Vladislovo figūra centriniame altoriuje padaryta pagal Vilniaus arkikatedroje esantį pavyzdį. Šoninis altorius vaizduoja Šv. Mergelę Mariją, šis paveikslas ir 1809 m. pagaminti vargonai perkelti iš senosios bažnyčios. Viduje stovintys suolai pažymėti Žemislaulio rūmų ženklu. Vienos iš trijų navų požemyje įrengta dar viena, mažesnė laidojimo kripta.

Dar XX a. pr. parapijiečių tarpe buvo nemažai lietuvių. 1908 m. kun. Ignas Šopara savo straipsnelyje „Vilties“ laikraštyje rašė apie apylinkų gyventojus iš „…Dūdėnų, Lazdūnų, Subatninkų. Visur čia dar nebaigtinai žmonės nutautėję.“^[3] Lietuviškai skamba ir aplinkinių kaimų pavadinimai: Žemaitukai, Šaudziūnai, Laukininkai, Šarkučiai ir kt.^[4] 1880–1881 m. senojoje bažnyčioje klebonavo kun. Juozapas Mikeliūnas (palaidotas šventoriuje).

Po 1991 m. bažnyčia priklauso Gardino vyskupijos Vijos dekanatui.