Stefanas Nemanja
| Stefanas Nemanja serb. Стефан Немања | |
|---|---|
| Raškos didysis županas | |
| |
| Nemaničiai | |
| Gimė | 1113 m.[1] arba 1114 m. Duklia |
| Mirė | 1169 m. vasario 13 d. Chilandaras, Atono kalnas |
| Palaidotas (-a) | Studenicos vienuolynas |
| Tėvas | Zavida |
| Sutuoktinis (-ė) | Ana Nemanič |
| Vaikai | Šv.Sava, Vukanas Nemaničius, Stefanas Nemaničius[2] |
| Valdė | 1168-1196 m. |
| Pirmtakas | Tihomiras Zavidovičius |
| Įpėdinis | Stefanas Nemaničius |
Stefanas Nemanja, Steponas Nemania[3] (serb. Стефан Немања; 1113 m. Ribnica – 1199 m. vasario 13 d. Hilandaro vienuolynas, Atonas) buvo viduramžių serbų valstybės Raškos didysis županas 1170–1196 m. Jis buvo antrasis župano Zavidos sūnus. Vukanovičių dinastijos narys ir vienos žymiausių serbų Nemaničių dinastijos pradininkas.
Nemanja nuvertė savo vyresnįjį brolį Tihomirą ir pasiekė Raškos nepriklausomybės nuo Bizantijos imperijos. Nepaisant to, kad vėliau jis visgi buvo priverstas pripažinti Bizantijos siuzerenitetą savo valdymo laikotarpiu apjungė keletą serbų valstybinių darinių (Kosavas, Duklia, Travunija, Zahumljė, žemės aplink Neretvą) į vieną valstybę, kuri vėliau išaugo iki Serbijos imperijos. Vykdė centralizacinę politiką ir persekiojo bogomilus.
Nemanjos valdymo metu ėmė vystytis serbų kultūra. Architektūroje suklestėjo Raškos stilius, kurio ryškiausiu pavyzdžiu laikomas 1171 m. Nemanjos įkurtas Džiurdževiči-Stupovi vienuolynas. Nemanjos iniciatyva buvo pastatyti ir atnaujinti daugybė cerkvių ir vienuolynų, tarp jų Studenicos ir Chilandaro vienuolynai.
1196 m. perdavė valdžią savo viduriniajam sūnui Stefanui ir pasišventė į vienuolius Simeono vardu, vėliau su sūnumi šv. Sava Atono kalne įkūrė Chilandaro vienuolyną. Mirė 1199 m. Chilandaro vienuolyne, jo palaikai buvo pervežti į Studenicos vienuolyną, kur yra iki šiol.
1209 m. kanonizuotas Serbijos stačiatikių bažnyčios kaip šv. Simeonas.
Biografija redaguoti
Jaunystė redaguoti
Zahumljės župano Zavidos Vukanovičiaus sūnus, gimė Ribnicoje 1113 arba 1114 m.[4], viename svarbiausių Duklios miestų. Jo tėvas županas Zavida čia buvo pasitraukęs iš Raškos po pilietinio karo. Nemanja (vardas Stefanas pradėtas naudoti vėliau) buvo ketvirtuoju sūnumi, jo vyresni broliai buvo Tichomiras, Stracimiras ir Miroslavas. Pats Zavida buvo stačiatikis, tačiau, kadangi Duklioje tuo metu praktiškai nebuvo stačiatikių dvasininkų, Stefanas buvo pakrikštytas katalikų kunigo.
Apie jo vaikystę ir jaunystę nieko nežinoma. Gyveno kukliame akmens name, maitinosi paprastu maistu. Buvo mokomas medžioti su sakalais[4], šaudyti iš lanko ir kautis kalaviju.
Manoma, kad XII a. penktajame dešimtmetyje Zavidą atgal į Rašką pakvietė didysis kunigaikštis Urošas II, kuris siekė nepriklausomybės nuo Bizantijos. Čia, sostinėje Rase, Stefanas Nemanja pasikrikštijo stačiatikiu. Urošas III 1149 m., tikėdamasis Vengrijos paramos, įsiveržė į Bizantijos valdas, tačiau greitai buvo sumuštas. Bizantijos armija užėmė keletą serbų miestų, tarp jų ir Raškos sostinę Rasą. 1150 m. bizantiečiai sumušė jungtinę serbų-vengrų kariuomenę mūšyje prie Taros. Raška eilinį kartą buvo priversta pripažinti priklausomybę nuo Bizantijos.
Valdymas Raškoje redaguoti
Apie 1168 m. Bizantijos imperatorius Manuilas I Komninas į didžiojo župano sostą pasodino Zavidos vyriausiąjį sūnų, o jo jaunesniesiems broliams taip pat paskyrė valdyti tam tikras teritorijas. Stefanas Namanja gavo rytinę Raškos dalį su Toplica, Ibaru, Rasina ir Reka. Vėliau imperatorius jam pridėjo Dubočicą, kuri buvo netoli Leskovieco. Jaunesnysis brolis Stracimiras gavo žemes vakarinėje Raškoje, o Miroslavas – Palimę. Nemanja valdė savarankiškai, nederindamas savo veiksmų su broliais. Pastatė keletą vienuolynų ir bažnyčių. Dėl jo nepriklausomos pozicijos broliai jį buvo suėmę, tačiau jam pavyko išsilaisvinti ir atgauti savo žemes. Iš ten jis pradėjo karą su savo broliais ir 1166 m. pasiskelbė didžiuoju županu. Manuilas I Komninas priėmė Tihomirą, kuris įtikino imperatorių, kad Nemanja jį išdavė. Imperatorius suteikė Tihomirui karinę pagalbą frankų, graikų ir turkų samdiniais. 1168 m. rugsėjį Tihomiro ir Nemanjos armijos susitiko šiauriniame Kosove prie Pantino. Nemanja mūšį laimėjo. Bėgdamas Tihomiras nuskendo Sitnicos upėje.
Pasinaudojęs 1171 m. kilusiu Bizantijos ir Venecijos karu bandė pasiekti nepriklausomybę nuo Bizantijos. Susivienijęs su Vengrijos karaliumi Steponu III ruošėsi žygiui į Graikijos salas, tačiau mirus Vengrijos karaliui liko vienas prieš Bizantijos imperiją. Bandė derėtis su Bizantija ir nuvykęs į Konstantinopolį pasidavė bei pripažino Bizantijos siuzerenitetą. Čia jis sulaukė imperatoriaus atleidimo ir jam buvo grąžintas didžiojo župano titulas.
1176 m. grįžo į Rašką ir laikėsi imperatoriui duoto žodžio atleisti savo broliams. Miroslavą jis paskyrė Humo (dabartinė Hercegovina) kunigaikščiu. Jis taip pat išlaikė savo žemes Palimėje, kur Biljela Polėje prie Limo įkūrė vienuolyną. Stracimirui atidavė valdyti Vakarų Moravą su centru Gradece (dabartinis Čačakas), kur jis įkūrė Švč. Dievo Motinos vienuolyną. Jis taip pat skatino Prvoslavą, Tihomiro sūnų, atsisakyti pretenzijų į sostą. Tais pačiais metais ėmėsi persekioti bogomilų, Vakaruose labiau žinomą kaip katarų, sektą. Stefanas Nemanja sugebėjo sustiprinti savo šalies padėtį Balkanuose, prijungti prie jos serbų gyvenamas teritorijas – Kosovą, Duklią, Travuniją, Zahumlję ir žemes aplink Neretvos upę.
Ištikimybės Manuilui I Komninui laikėsi iki jo mirties 1180 m. Po Manuilo I Komnino mirties 1183 m. kartu su Vengrija pradėjo karą su Bizantija, su Vengrijos pagalba užėmė Rytų Rašką ir Nišą, dalį Bulgarijos ir Makedonijos. Prie Sofijos po sėkmingų Bizantijos diplomatinių manevrų Vengrijos karalius Bela III nusprendė nebetęsti karo. Nemanja tesė karą savarankiškai, bet nebebandė užimti Sofijos, tačiau stebėsi suvienyti serbų gyvenamas žemes – teritorijas aplink Vranę, Moravos slėnį abiejose upės pusėse, Kosovo dalį tarp Hvosno ir Labo, regioną, kurį dabar vadiname Metohija.
Po plačių serbų žemių rytuose prisijungimo Nemanja nusprendė užkariauti iš Bizantijos Duklią. 1184 m. su broliais Miroslavu ir Stracimiru surengė žygį prieš Dubrovniką. Miesto gyventojai buvo serbai ir stačiatikiai, kaip ir visame regione. Visgi Dubrovnikui pavyko atsilaikyti prieš Nemanjos armiją du kartus – 1184 m. ir 1185 m.
1186 m. Nemanja užėmė kitus Zetos regiono miestus, kurie buvo valdomi nuo Bizantijos priklausomo Duklios karaliaus Mykolo III Vojislavo. Jo armija užėmė Škoderį, Svačą, Ulcinį ir kiek vėliau Barą.
Nemanja stebėsi išnaudoti Vengrijos ir Bizantijos varžymąsi ir išsaugoti savo autonomiją. 1189 m. Niše jis iškilmingai sutiko imperatorių Frydrichą I Barbarosą, kuris kaip Trečiojo kryžiaus žygio dalyvis Via Militaris keliu traukė į Mažąją Aziją. Nemanja pasisiūlė tapti jo vasalu, jei Barbarosa su savo kariuomenę pultų Bizantiją. Šio pasiūlymo Barbarosa mandagiai atsisakė ir tęsė kryžiaus žygį. 1190 m. Konstantinopolis, kuriam po Barbaroso žūties Mažojoje Azijoje, nebegrėsė kryžiuočiai, ėmėsi atkariauti savo valdas Balkanuose. Bizantijos kariuomenė sumušė Nemanją Moravos mūšyje. Nemanja buvo priverstas derėtis su imperatoriumi Izaoku II Angelu bei grąžinti dalį užkariautų teritorijų, tačiau mainais gavo didesnės autonomijos pripažinimą. Jo antrasis sūnus Stefanas vedė princesę Eudoksiją, Izaoko dukterėčią ir būsimojo Bizantijos imperatoriaus Aleksio III Angelo dukterį, bei iš imperatoriaus 1195 m. gavo sebastokratoriaus titulą.
Įkūrė keletą vienuolynų, kurių žymiausias yra Studenicos vienuolynas.
Su savo žmona Ana turėjo tris sūnus: Vukaną, Stefaną ir Rastko (vėliau pasivadinusį Sava). Taip pat turėjo mažiausiai tris dukteris: vienuolę Vuką, Manuilo Angelo Duko Komnino žmoną Eufemiją, nežinomo vardo vieno iš bulgarų Asenų dinastijos narių žmoną.[5][6]
Nuorodos redaguoti
- ↑ http://genealogy.euweb.cz/balkan/balkan5.html
- ↑ Lundy D. R. The Peerage (anglų k.)
- ↑ Steponas Nemania, vle.lt
- ↑ 4,0 4,1 Чоровић В. Стеван Немања // Историја српског народа. – Бања Лука: Ars Libri, 1997.
- ↑ I. Czamańska: Stefan Nemanja. W: Słownik władców Europy średniowiecznej. Poznań: Wydawnictwo Poznańskie, 1998. P. 342. ISBN 83-86138-50-5.
- ↑ T. Wasilewski: Historia Jugosławii do XVIII wieku. W: W. Felczak, T. Wasilewski: Historia Jugosławii. Wrocław: Ossolineum, 1985. P.107. ISBN 83-04-01638-9.