Stasys Brašiškis
| Stasys Brašiškis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1896 m. vasario 7 d. Verškuliai, Joniškio rajonas |
| Mirė | 1989 m. spalio 6 d. (93 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Senosiose Rasų kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Justina Brašiškienė |
| Veikla | politinis veikėjas, radijo mechanikas, bibliotekininkas, kraštotyrininkas, pedagogas |
| Partija | 1949 m. SSKP |
Stasys Brašiškis (1896 m. vasario 7 d. Verškuliuose, Joniškio rajonas – 1989 m. spalio 6 d. Vilniuje) – sovietinės Lietuvos valstybės veikėjas, radijo mechanikas, bibliotekininkas, kraštotyrininkas, pedagogas.
Biografija redaguoti
Mokėsi Rėzeknės pradžios mokykloje, 1907–1915 m. Šiaulių gimnazijoje. Gimnazijoje dalyvavo slapto moksleivių būrelio (su Juliumi Janoniu ir Vladu Rekašium) veikloje. 1916–1918 m. mokytojavo Šilo Pavėžupyje, 1918 m. – Šiaulių gimnazijoje.
Bendradarbiavo „Vilnyje“, „Darbo balse“. 1918–1919 m. priklausė LKP. 1919 m. sausio-kovo mėn. bolševikinės Šiaulių apskrities Darbininkų atstovų tarybos pirmininkas.
1919–1920 m. vienas iš Lietuvos mokytojų sąjungos steigėjų, redagavo sąjungos žurnalą „Mokykla ir gyvenimas“. 1920 m. lapkričio 26 d. išrinktas „Kultūros“ bendrovės sekretoriumi. 1921–1922 m. studijavo Leipcigo eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos institute. 1922–1926 m. mokytojavo Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1926 m. „Naujosios gadynės“ bendradarbis. 1928–1931 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete.
Organizavo kraštotyros ekspedicijas, kasinėjo senkapius, rinko senus dokumentus, etnografinę medžiagą. Savo sukauptą kolekciją padovanojo muziejams. Į Šiaulių „Aušros“ muziejų pervežė keletą liaudies skulptūrų, kunigo Antano Rimavičiaus palikimą iš Latvijos.[1]
Radijo technikas redaguoti
Nuo 1920 m. radijo technikas (šaukinys LY1CO), radijo aparatūros kūrėjas, pirmą kartą lietuviškai aprašęs ir pasigaminęs televizorių, savo dirbtuvėje gaminęs detektorinius ir lempinius radijo aparatus („Baltic“ ir kitus), vienas pirmųjų Lietuvoje radijo sportininkų.
Štai ką 1931 m rašė Šiaulių laikraštis „Mūsų momentas“ (Nr.8/49 psl.3)…„Dauguma girdėjo, kad eina perdavimas judomųjų paveikslų per radio. Lietuvoje paveikslų priėmimo aparatas jau kelintą savaitę mėginamas Šiauliuose, St. Brašiškio laboratorijoje. Kiekvieną šeštadienį nuo 9-10 val. ryto susirenka nemažai susidomėjusių pažiūrėti tų bandymų. Perduodamos filmos, rodomi paveikslai, pasirodo ir „gyvi“ žmonės ekrane. Kol kas priimtuvo ekranas nedidelis, paveikslai vidutinio aiškumo. Įdomiausia, kad pirmi judėjimai pasirodo pavydale taškų ir linijų mišinio. Reikia tikėtis, kad judomųjų paveikslų priėmimas greitai bus patobulintas.“
Parašė knygą „Kaip pačiam pasidirbti radijo imtuvą“ (1927 m.).
Sovietmetis redaguoti
1940 m. po bolševikų invazijos paskirtas Utenos apskrities viršininku. Nuo 1940 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos SSR liaudies komisarų tarybos (LSSR LKT) pirmininko Mečislovo Gedvilo pavaduotojas.[2] 1941–1944 m. socialinio aprūpinimo liaudies komisaras, LKP(b) CK ir LSSR LKT įgaliotinis evakuotųjų reikalams Kazachijos SSR.
1944–1946 m. LSSR LKT pirmininko pavaduotojas. 1946–1948 m. Kinematografijos ministras. 1950–1963 m. Vilniaus politechnikumo direktorius ir Mokslų akademijos bibliotekos direktorius. 1965 m. LSSR nusipelnęs kultūros veikėjas.[3] Mirė 1989 m. spalio 6 d., palaidotas Rasų kapinėse.[4]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ http://www.joniskis.rvb.lt/Izymus_Joniskieciai/brasiskis_stasys.htm[neveikianti nuoroda]
- ↑ http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=10235
- ↑ Bronius Vaitkevičius. Stasys Brašiškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. - 279-280
- ↑ http://www.zilionis.lt/history/brasiskis/index.php