Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė | |
|---|---|
| |
| Pirmojo lietuviško vaidinimo „Amerika pirtyje“ organizatoriai ir vaidintojai. Stanislava Jakševičiūtė sėdi antra iš dešinės. | |
| Gimė | 1874 m. liepos 9 d. Šiauliai, Rusijos imperija |
| Mirė | 1958 m. sausio 16 d. (83 metai) Voterberis, JAV |
| Tautybė | lietuvė |
| Tėvas | Jonas Jakševičius |
| Motina | Marija Rudytė-Jakševičienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Kazimieras Venclauskis |
| Vaikai | Danutė, Gražbylė |
| Veikla | aktorė, režisierė, visuomenės ir kultūros veikėja, filantropė |
| Žinomas (-a) už | daugiau nei šimto našlaičių ir beglobių vaikų globa |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Pasaulio tautų teisuolė (1995 m.) | |
|
Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. |
Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė (1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose – 1958 m. sausio 16 d. Voterberyje, JAV) – pirmoji profesionali lietuvių aktorė, režisierė, visuomenės ir kultūros veikėja, užaugino ir išauklėjo daugiau kaip šimtą našlaičių ir beglobių vaikų.
Biografija redaguoti
Gimė kilmingoje Jono Jakševičiaus ir Marijos Rudytės-Jakševičienės šeimoje. Jos tėvas Jonas Jakševičius buvo vos mirties bausmės išvengęs 1863 metų sukilimo dalyvis.[1]
Baigė Rygos mergaičių gimnaziją. Platino lietuvišką spaudą, įsijungė į tautinį judėjimą. Scenos meną studijavo dramos kursuose Rygoje ir Peterburge. Grįžusi į Šiaulius, vaidino Nikolajaus Dolžanskio Rusų teatro trupėje.
1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje ir vėliau Liepojoje, Rygoje, Šiauliuose režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“, vaidino jame Agotą. Tik dėl to, kad buvo kilusi iš bajorų, caro žandarai jos neareštavo, kaip kitų spektaklio organizatorių. Byla buvo perduota Tifliso policmeisteriui gruzinui, kuris buvo palankus tautinėms mažumoms. Be to, 1902 m. ji ištekėjo už Dorpato universiteto Teisės fakulteto studento, būsimojo advokato, vieno iš Lietuvos socialdemokratų partijos lyderių Kazimiero Venclauskio. 1903–1908 m. gyveno Rygoje, dalyvavo miesto lietuvių kultūros organizacijų veikloje. 1908 m. Šiauliuose viena iš dramos, muzikos ir dainos draugijos „Varpas“ steigėjų. Toliau režisavo lietuvių autorių, ypač Vydūno pjeses. Sumanymą steigti profesionalų teatrą sužlugdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
Karo metu gyveno Tuloje, po karo dirbo mokyklose, dalyvavo visuomeninėje ir labdaringoje veikloje, kelis kartus buvo išrinkta Šiaulių miesto tarybos nare.
Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių šeima unikali tuo, kad išaugino ir išauklėjo per 100 našlaičių, pamestinukų, beglobių vaikų, leido juos į mokslus. Pamestinukams buvo suteikiama Jakševičiaus pavardė, nes Šiaulių gimnazija buvo pastatyta ant Jono Jakševičiaus, Stanislavos tėvo, žemės ir 1846 m. kovo 22 d. sutartyje buvo įrašyta, kad aukotojo sūnus ir dvi kartos bus atleidžiamos nuo mokesčio už mokslą. Nors tų „sūnų“ ir „dukterų“ mokėsi labai daug, sutarties buvo laikomasi. Stanislavos vyras advokatas Kazimieras Venclauskis pritarė žmonos veiklai ir rėmė ją materialiai. Tarp S. Venclauskienės globotinių buvo poetas Julius Janonis, būsimasis mokytojas Tomas Stonis, gydytojas Vladas Pampikas, teisininkas Algirdas Jakševičius, Ilinojaus universiteto profesorius Marius Veclauskas.
1940 m. mirus vyrui ir Lietuvą okupavus sovietams, S. Venclauskienės labdaringoji veikla prislopo. Antrojo pasaulinio karo metais padėjo Šiaulių gete kalėjusiems žydams. Artėjant frontui, su vyriausiąja dukra Danute ir keletu jauniausių globotinių pasitraukė į Vakarus po karo išvyko į JAV. Gyveno Voterberio mieste.
Šiaulių visuomenė (iniciatorius – rašytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius), siekdama įamžinti S. Venclauskienės žygdarbį, pastatė paminklą Motinystei, Pasiaukojimui, Taurumui jos namų (dabar Aušros muziejus) galerijoje. Tai – antrasis pasaulyje Motinystės paminklas, skulptūros autorius – Antanas Šnaras. Paminklas atidengtas 1993 m. gegužės 2 d. S. Venclauskienės klasė yra Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, ten skiriama jos vardo stipendija. Jai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusiai nuo sunaikinimo žydus, 1995 m. suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, pasodintas medis Izraelyje, Jeruzalėje. Jos garbei 100-ųjų gimimo metinių proga Šv. Mišias laikė pats Šv. Tėvas.[paaiškinti]
Dukterys teisininkė Danutė ir advokatė, Šiaulių miesto Garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė.
Literatūra redaguoti
- Leonas Peleckis. Namuose ant Pasadnos ulyčios. – Biografinė apybraiža. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1991. – 138 p., 6 iliustr. lap.
- Leonas Peleckis-Kaktavičius. Namuose ant Pasadnos ulyčios: dar po dvidešimties metų. – Memuarinė eseistika. – Šiauliai: „Aušros“ muziejaus leidykla, 2009. – 302 p., 95 iliustr. – ISBN 978-9986-766-49-0