Stalininkas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Stalininkas (lenk. stolnik) – XIII–XVIII a. rūmininko pareigos, kai kuriose šalyse – valdžios pareigūnas. Stalininkai buvo Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje.
LDK ir ATR redaguoti
Stalininkas – vienas iš viduriniųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos dvaro ir žemietijų valdžios pareigūnų.
Įgaliojimai redaguoti
Pareigybė atsirado Lenkijoje dar iki XIII a. Pareigų vyresnumą nustatė 1611 m. Seimo priimta konstitucija (seimo įsakas):
- Karūnos didysis stalininkas (stolnik wielki koronny)
- Lietuvos didysis stalininkas (stolnik wielki litewski)
- Karūnos stalininkas (stolnik koronny)
- Lietuvos stalininkas (stolnik litewski)
- Karūnos dvaro stalininkas (stolnik nadworny koronny)
Stalininko pareiga buvo prižiūrėti dvaro savininko, Didžiojo kugaikščio ar karaliaus stalo parengimą ir kasdienių pusryčių ar pietų metu, ir per pobūvius. Nuo XV a. šios pareigos tapo garbės pareigomis pradedantiems savo karjerą jauniems bajorams, o tiesiogines funkcijas Karaliaus dvare perėmė pastalininkis, o nuo 1768 m. pataurininkis, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvare – pastalininkis, o vėliau vaiskis.
Lietuvos didysis stalininkas 1755–1764 m. buvo netgi būsimasis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.
Maskva redaguoti
XIII–XIV a. Maskvoje stalininkas buvo rūmų pareigybė, vėliau – rūmininko laipsnis ar asmuo, užimantis tokias pareigas ar turintis tokį laipsnį.
Pradžioje stalininkas buvo rūmininkas, patarnavęs kunigaikščiui ar carui prie stalo iškilmingų puotų metu, taip pat lydėjęs kelionėse. Vėliau stalininkus ėmė skirti į vaivadų, pasiuntinių pareigas, dirbti prikazuose.
Pagal XVII a. laipsnių aprašus stalininkai pagal vyresnumą buvo penkti po bojarinų, okolničių, dūmos bajorų, dūmos djakų.