Stalininis ampyras

   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Stalininis ampyras arba tarybinis monumentalusis klasicizmas - XX a. trečiame-penktame dešimtmečiuose Tarybų Sąjungos architektūroje, monumentaliajame ir taikomajame mene vyravusi kryptis, pakeitusi iki tol buvusį racionalizmą ir konstruktyvizmą. Suklestėjo Stalino valdymo, ypač pokario metais, kuomet paplito ir Rytų Europos šalyse.

Pagrindinis įėjimas į LŪPP Maskvoje

Skiriamieji stiliaus bruožai redaguoti

  • ansamblinė gatvių ir aikščių statyba
  • architektūros, skulptūros ir dailės sintezė
  • tradicinio klasicizmo tobulinimas
  • architektūrinės tvarkos naudojimas
  • bareljefai su heraldinėmis kompozicijomis ir darbininkų vaizdavimas
  • marmuro, bronzos, retų medienos rūšių ir lipdinių naudojimas apipavidalinant interjerus.


Ryškiausi pavyzdžiai redaguoti

Stilius susiformavo projektuojant taip ir nepastatytus Tarybų rūmus Maskvoje, tarybinius paviljonus pasaulinėms parodoms Paryžiuje (1937 m.) ir Niujorke (1939 m.). Ypač suklestėjo atstatant karo sugriautus TSRS miestus. Ryškiausi pavyzdžiai - septynių aukštuminių pastatų grupė Maskvoje (tame tarpe Maskvos universiteto centriniai rūmai), Liaudies ūkio pasiekimo parodos (LŪPP) Maskvoje paviljonų kompleksas, Maskvos metro stotys, Nepriklausomybės projektas Minske, Latvijos mokslų akademijos pastatas Rygoje, Kultūros ir mokslo rūmai Varšuvoje.


Žymiausi kūrėjai redaguoti

Stalininis ampyras architektūroje redaguoti

Stalininis ampyras Lietuvoje redaguoti

1947-1952 m. buvo parengtas generalinis Vilniaus plėtros planas, suformuotas naujas miesto centras, jame pastatyti ryškūs šios krypties architektūriniai akcentai: Geležinkelio stoties pastatas, skulptūromis papuoštas Černiachovskio tiltas, Lenino aikštė, Mokslininkų namai, Profsąjungų kultūros rūmai, Ministrų tarybos rūmai. Visų planų nebuvo spėta įgyvendinti.