Spyruoklė
- Apie žaislą žr. Žaislinė spyruoklė.
Spyruoklė – tamprus įrengimas, kaupiantis mechaninę energiją. Dėl savo standžios sandaros spyruoklė, pakeitus jos formą, atpalaiduoja energiją, kurią vėl galima sukaupti įrengimą suspaudus. Gaminamos iš spyruoklinio plieno, rečiau – iš berilinės bronzos, titano, gumos, stiklo pluošto. Spyruoklės būna sraigtinės, taip pat cilindrinės, kūginės, plokščiosios, spiralinės, lėkštinės. Pagal standumą skiriamos pastovaus ir kintamo standumo spyruoklės, pagal veikiančias deformacijas – tempimo, gniuždymo, sukimo, lenkimo spyruoklės.
Naudojamos dažniausiai mašinose ir prietaisuose, nes gerai atlaiko įvairias tempimo, gniuždymo, sukimo apkrovas.[1]
Istorija redaguoti
Cilindrinės spyruoklės pradėtos naudoti XV a. durų užraktuose.[2] Tame pačiame amžiuje išrasti ir spyruokliniai laikrodžiai. 1676 m. paskelbtas Huko dėsnis, teigiantis jog deformuoto kūno tamprumo jėga proporcinga kūno deformacijos laipsniui.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Spyruoklė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ White, Lynn Jr. (1966). Medieval Technology and Social Change. New York: Oxford University Press., p.126-127