Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Speninis urvas (lot. Antrum mastoideum) – vidurinės ausies būgninėje ertmėje esantis urvas – didelė pneumatinė ląstelė išklota plona gleivine ir užpildyta oru. Urvas prasideda speninės ataugos viršuje.

Speninis urvas pažymėtas apatiniame kairiajame kampe

Speninė atauga redaguoti

Speninė atauga savo forma primena kūgį, nukreiptą viršūne žemyn, o jos išorinis paviršius padengtas kompaktinio kaulo plokštele (lot. Lamina corticalis). Speninės ataugos viršutinė riba yra smilkininė linija (lot. Linea temporalis). Virš jos prasideda kaukolės vidurinė duobė. Speninės ataugos priekinė siena ribojasi su išorinės klausomosios landos užpakaline siena, o kaulinės išorinės klausomosios landos užpakalinės ir viršutinės sienų sandūroje yra dyglys (lot. Spina suprameatum). Į užpakalį nuo šio dyglio yra negili duobelė (lot. Fossa mastoidea), po kuria 1,5–2 cm gylyje būna pastovi apie 0,7 cm³ speninės ataugos ertmė – speninis urvas.

Į olą atsiveria pneumatinių ląstelių angos. Taip vadinamos speninėje ataugoje esančios nedidelės ertmės, jos išklotos plona gleivine ir užpildytos oru. Jų kiekis ir išsidėstymas priklauso nuo speninės ataugos pneumatizacijos laipsnio. Pagal tai skiriami keli speninės ataugos tipai: pneumatinis, diploinis, sklerozinis (kai normalią pneumatizacijos eigą sutrikdo vaikystėje persirgti vidurinės ausies uždegimai, pasunkėjęs kvėpavimas nosimi).

Speninė atauga susiformuoja 6-7 metų vaikams.

Speninio urvo sandara redaguoti

Speninis urvas – išklotas plona gleivine orinis antis smilkinkaulio uolos užpakalinėje dalyje. Per viršutinėje priekinėje sienoje esantį speninio urvo įėjimą jis susisiekia su būgnine ertme ir smilkinkaulio speninės ataugos ertmėmis – speninėmis ląstelėmis (lot. Celluae mastoideae). Paprastai jos susisiekia tarpusavyje, o jų skaičius, forma ir dydis įvairūs. Ir speninis urvas, ir speninės ląstelės yra išklotos plokščiuoju epiteliu, nenutrūkstamai pereinančiu iš būgninės ertmės.

Jis svarbus chirurgijai, nes dažnai būna infekuojamas.

Daugiau informacijos straipsniuose:

Literatūra redaguoti

  • R. Stropus, V. Vaičekauskas, J. Tutkuvienė, N. Paužienė, D.H. Pauža, A. Dabužinskienė, V. Gedrimas, V. Aželis, G. H. Schumacher, „Žmogaus anatomija 2“, „KMU leidykla“, Kaunas, 2007 m., (385 psl.) ISBN 978-9955-15-099-2