Skraidantis diskas

Skraidantis diskas (dar dažnai vadinamas „frisbiu“) – dažniausiai iš plastiko pagaminta, disko formos, nuo 20 iki 25 cm diametro sklendžianti lėkštė su užapvalinta briauna (leidžianti diskui kilti, kai diskas skrisdamas oru sukasi). Skraidančių diskų yra įvairaus dydžio, priklausomai nuo naudojimo paskirties. Su skraidančiais diskais yra žaidžiama daug įvairių sportinių ir pramoginių žaidimų, todėl yra naudojamos įvairios diskų metimų ir gaudymo technikos. Nemaža dalis skraidančių diskų yra gaminami reklaminiais tikslais.

Skraidantys diskas žvelgiant iš viršaus
Skraidantys diskai būna su įvairiais piešiniais

Frisbiais vadinami skraidantys diskai, dažniausiai naudojami žaidžiant ultimeitą. Ultimeite naudojami standartizuoti diskai, sveriantys 175 gramus. Pramogai yra kuriami įvairiaspalviai, ultravioletiniuose spinduliuose spalvas keičiantys, šviečiantys (su šviesos diodais) ir sugertą šviesą spinduliuojantys diskai.

Skirtingai negu ultimeite, diskgolfe skraidantys diskai yra mažesni, bet pagaminti iš tankesnės medžiagos ir sunkesni. Diskgolfo diskai yra sukurti įveikti didelius atstumus, padidinti/sumažinti disko greitį, stabilumą ir nuskrendamą atstumą. Pagrindiniai diskai: tolimų distancijų diskai (skrendantys 100–300 metrų), vidutinio nuotolio diskai (skrendantys 25–100 metrų) ir metimo į krepšį diskai.

Prie skraidančių diskų dar yra priskiriami skraidantys žiedai, galintys skristi kur kas toliau už tradicinius skraidančius diskus.

Istorija redaguoti

 
„Frisbee“ pyrago lėkštė.

Volteris Frederikas Morisonas (Walter Frederick Morrison) ir jo būsimoji žmona Liusilė (Lucile Morrison) pirmieji atrado šiandieninę rinką skraidantiems diskams[1] 1938 metais, kai Volteris ir Liusilė savo kepyklėlėje pradėjo siūlyti įsigyti pyragą su lėkšte už 25 centus. Lėkštę, likusią nuo pyrago, jie pradėjo tarpusavyje mėtyti pirmyn ir atgal Santa Monikos paplūdimyje Kalifornijoje. Tai buvo gera pradžia, nes perkant pyragą ir lėkštę už pačią lėkštę reikėdavo sumokėti 5 centus, taip šalia esančiuose paplūdimiuose, Volterio ir Liusilės dėka atsirado daugiau lėkštes mėtančių žmonių. Jie tęsė savo verslą iki Antrojo pasaulinio karo, kai Morisonas tarnavo JAV oro pajėgų būryje P-47. Grįžęs Morisonas nubraižė aerodinamišką skraidantį diską, kurį pavadino „Whiralo-Way“. 1948 metais po maketo pakeitimų ir eksperimentų su keliais prototipais, Morisonas ir jo verslo partneris Vorenas Frančonis (Warren Franscioni) pradėjo gaminti pirmuosius plastikinius diskus. Savo išradimą jie pavadino skraidančia lėkšte (angl. Flyin-Saucer). Morisonas ir Frančonis nutraukė savo partnerystę 1950 metais. Po tolimesnių disko dizaino tobulinimo darbų, 1955 metais Morisonas pradėjo gaminti naują diską „Pluto Platter“. Vėliau, 1957 m. sausio 23 d. (per savo 37 gimtadienį), visas teises pardavė žaislų gamybos kompanijai „Wham-O“. Tais pačiais metais Volteriui Morisonui buvo įteiktas apdovanojimas už geriausią JAV dizaino patentą – jo skraidantį diską.

1957 m. birželį vienas iš „Wham-O“ steigėjų Ričardas Kneras (Richard Knerr), norėdamas paskatinti pardavimus skraidantiems diskams, priskyrė papildomą vardą „Frisbee“ ('frisbis'), sužinojęs, jog Konektikuto koledžo studentai mėtydami lėkštes iš vietinės kepyklėlės vadino juos „Pluto Platter“ vardu,[2] Terminas „Frisbee“ buvo sugalvotas dėl tokiu vardu esančios pyragų kepyklos „Frisbie Pie Company“.[3] 1982 m. Morisonas pareiškė „Forbes“ žurnalui, kad jis jau gavo apie 2 milijonus JAV dolerių už autorinius honorarus ir teigė „nieku gyvu nekeisiąs pavadinimo“.[4]

„Wham-O“ kompanijoje sėkmingai su frisbio fenomenu dirbęs žmogus buvo Edas Hedrikas (Ed Headrick). 1964 m. jis buvo paskirtas pagrindiniu vadybininku ir viceprezidentu, atsakingu už rinkodarą. Hedrikas pakeitė „Pluto Platter“ disko dizainą, sumažindamas briaunos storį, kad būtų galima tiksliau išmesti diską.[5]

Pardavimai išaugo, kai ši skraidantis diskas buvo pradėtas pristatyti kaip nauja sporto rūšis. 1964 m. į prekybą buvo išleistas „profesionalus diskas“, skirtas sportui. Hedrikas užpatentavo savo patobulintą diską „Frisbee“ patento vardu.[6] Hedrikas, dažnai laikomas „diskų sporto tėvu“,[7] įkūrė Tarptautinę frisbio asociaciją (angl. The International Frisbee Association (IFA)) ir pradėjo kurti diskus, žaidimus ir taisykles įvairioms sporto šakoms su disku, kaip „toliausiai numestas diskas“, „guts“, „freestyle“. Po mirties Hedriko palaikai buvo kremuoti ir panaudoti gaminant „atminimo“ diskus, skirtus padovanoti Hedriko šeimos nariams ir artimiems draugams.[8]

Žaidimai su skraidančiu disku redaguoti

Ultimeitas redaguoti

 
Ultimeitas
Pagrindinis straipsnis – Lėkščiasvydis.

Ultimeitas, (angl. ultimate) yra plačiausiai pasaulyje paplitęs žaidimas su skraidančiu disku. Žaidimas buvo sugalvotas Džoelio Silverio (Joel Silver) ir Džeredo Kaso (Jaredo Kass) 1968 metais, kaip užsiėmimas praleisti vakarams.

Lėkščiasvydis yra komandinis nekontaktinis sportas, žaidžiamas su skraidančiu disku. Žaidimo tikslas yra pelnytą tašką, perduodant diską į kitoje aikštės pusėje esantį taškų pelnymo lauką, panašiai kaip amerikietiškajame futbole. Žaidėjai negali bėgti turėdami diską. Lėkščiasvydis yra išskirtinis savo „Žaidimo dvasia“ – garbingo žaidimo principais ir žaidimo mėgavimusi. Taip pat šiame sporte nėra teisėjų, įvykus taisyklių pažeidimams patys žaidėjai stabdo žaidimą.

Diskgolfas redaguoti

 
Diskgolfas
Pagrindinis straipsnis – Diskgolfas.

Diskgolfas (angl. disc golf, trump. DG) yra labai panašus į tradicinį golfą, tik čia naudojami skraidantys diskai (diskai skiriasi nuo lėkščiasvydžio diskų, jie būna mažesni ir plonesni). Žaidimas buvo sukurtas Edo Hedriko (Ed Headrick) 1970 metais JAV. Diskas iš starto vietos yra metamas link specialaus krepšio (mėgėjiškai žaidžiant gali būti naudojami ir kiti objektai). Žaidimo tikslas – padarius kuo mažiau metimų įmesti diską į žaidimo krepšį, tradiciškai tai būna metaliniai krepšiai su grandinėmis diskams gaudyti.

Žaidimui prasidėjus žaidėjas kiekvieną sekantį metimą atlieka nuo tos vietos, kur nusileido prieš tai mestas diskas. Medžiai, krūmai, vandens telkiniai ir reljefas sudaro natūralias kliūtis, kurios priklausomai nuo metimo vietos kiekvieną kartą gali būti kitokios. Galiausiai paskutiniu metimu (angl. putt) diskas pasiekia tikslą; taip užbaigiamas žaisti vienas „krepšys“.

Žaidžiant diskgolfą taip pat kunkuliuoja džiaugsmo bei nusivylimo emocijos, kaip ir bet kokiame kitame įprastame sporte (pvz.: pataikius lemiamą metimą krepšinyje ar praleidus įvartį futbole). Tačiau yra ir keletą skirtumų. Norint žaisti diskgolfą nereikalaujama lygios aikštelės su nupjauta žole, nereikia net varžovo, kad būtų galima tobulinti įgūdžius, nesvarbios net oro sąlygos.

Diskgolfas tinka bet kokio amžiaus, fizinių gebėjimų vyrui ar moteriai, nepriklausomai nuo materialinės padėties, nes šiame sporte užtenka turėti vieną skraidantį diską.

Dvidiskis redaguoti

 
Dvidiskis
Pagrindinis straipsnis – Dvidiskis.

Dvidiskis (angl. double disc court – DDC), kaip galima spręsti iš pavadinimo, yra žaidžiamas su dviem skraidančiais diskais. Vienu metu žaidžia dvi komandos, su dvejais žaidėjais aikštelėje. Vienos komandos nariai stovi vienoje aikštės pusėje, kitos komandos – kitoje. Žaidimo tikslas – neleisti oponentų komandai įmesti diską į jūsų aikštelę ir tuo pačiu patiems įmesti savo diską į oponentų aikštelę. Žaidimo aikštė tai du identiški kvadratai 13 metrų ilgio kraštinėmis. Tarp šių dviejų kvadratų yra 17 metrų tarpas. Atakos yra dvejopos: metant diską į oponentų aikštelę, kad jis joje nusileistų nepagautas, bet nusilestų kvadrate ir nusileidęs neišeitų už aikštės ribų, arba priversti abu diskus vienu metu atsidurti vienoje aikštės pusėje (taip yra pelnomi du taškai).

Guts redaguoti

 
Guts
Pagrindinis straipsnis – Guts (žaidimas).

Guts – žaidimas su skraidančiu disku, žaidžiamas kvadrato arba išmuštuko pagrindu. Dvi komandos iš keturių asmenų išsirikiuoja viena priešais kitą, diskas yra metamas į oponentų komandą kuo stipriau, siekiant „išmušti“ oponentų komandos žaidėją, o besiginančioji komanda turi pagauti skrendantį diską nepasiekus žemės ir neužskridus už aikštės ribų. Diską gaudyti galima tik viena ranka.

Freestyle redaguoti

 
Freestyle su skraidančiu disku

Freestyle, tai akrobatinių veiksmų su skraidančiu disku demonstravimas, neleidžiant jam nusileisti ant žemės. Triukų demonstravimas dažniausiai vyksta kaip individuali rungtis, tačiau dažnai ir poromis, sudarytomis iš dviejų žaidėjų. Pasirodymai vertinami komisijos balais už kūrybiškumą, judesių plastiką, sudėtingumą ir naudojamas technikas. Freestyle praktikuojamas esant lauke, dažniausiai paplūdimiuose, tačiau šaltuoju sezonu žaidžiama ir sporto salėse.

Šaltiniai redaguoti

  1. Walter Frederick Morrison and Phil Kennedy: Flat Flip Flies Straight!: True Origins of the Frisbee; 2006 m. Sausis; ISBN 0-9774517-4-7, 34-35 psl.
  2. „Frisbee marks 50th anniversary of name change“. Suarchyvuotas originalas 2007-11-01. Nuoroda tikrinta 2012-02-08.
  3. „Frisbee inventor dies at 90“.
  4. McLellan, Dennis (2010-02-13). „Walter Fredrick Morrison dies at 90; father of the Frisbee“. The Los Angeles Times. Nuoroda tikrinta 2012-02-07.
  5. Morrison, Fred; Phil Kennedy (2006 m. sausio mėn.). Flat Flip Flies Straight! True Origins of the Frisbee. Wormhole Publishers. ISBN 978-0-9774517-4-6.
  6. The First Flight of the Frisbee: The History of the Frisbee[neveikianti nuoroda]
  7. Malafronte, Victor A. (1998 m. gegužės mėn.). F. Davis Johnson (ed.) (red.). The Complete Book of Frisbee: The History of the Sport & the First Official Price Guide. ISBN 0966385527. {{cite book}}: |editor= turi bendrinį pavadinimą (pagalba)
  8. “Edward „Steady Ed“ Headrick" Archyvuota kopija 2012-10-18 iš Wayback Machine projekto. Find A Grave.

Literatūra redaguoti

  • „Ultimate: The greatest sport invented by man“, Pasquale Anthony Leonardo (2008 m. Sausis);
  • „Flat Flip Flies Straight!: True Origins of the Frisbee“, Walter Frederick Morrison and Phil Kennedy (2006 m. Sausis);
  • „The Complete Book of Frisbee: The History of the Sport & the First Official Price Guide“, Victor A. (1998 m. Gegužė);
  • „Essential Ultimate: Teaching, Coaching, Playing“, Michael Baccarini & Tiina Booth (2008 m. Sausis);
  • „Ultimate Techniques & Tactics“, James Parinella & Eric Zaslow (2004 m. Balandis).