Skirmišeriai
Skirmišeriai (angl. skirmishers) – pėstininkai ar kavaleristai, kurie būdami netoliese priešo apšaudo jį trikdomąja ugnimi. Dažnai tai būdavo specializuota kariuomenės rūšis.
Senovė redaguoti
Antikos laikais ir viduramžiais skirmišeriai būdavo ginkluoti lankais, akstimis ar svaidyklėmis, kartais turėdavo lengvus skydus. Būdami lengvieji pėstininkai, ginkluoti tik lengvais ginklais ir minimaliai šarvuoti, jie bėgdavo pagrindinės kovos rikiuotės priekyje ir apšaudydavo priešą strėlėmis, svaidyklių akmenimis ar kulkomis arba apmėtydavo akstimis, po to atsitraukdavo už pagrindinės kovos linijos.
Skirmišerių atakos tikslas būdavo:
- sutrikdyti priešo rikiuotę nukaunant dalį kareivių ar
- išprovokuoti priešininko pėstininkus per ankstyvai atakai ir taip sutrikdyti priešo mūšio planą.
Trūkstant kavalerijos skirmišerius naudodavo priešui apsupti.
Pasibaigus pirmajai skirmišerių atakai skirmišeriai dalyvaudavo pagrindiniame mūšyje apšaudydami priešo rikiuotę, kartais dalyvaudavo ir kirstynėse, naudodavo savo trumpus kalavijus ar durklus. Retkarčiais juos panaudodavo kaip šaudmenų nešiotojus.
Dėl judrumo skirmišeriai būdavo naudojami kaip žvalgybiniai daliniai, ypač miškingose ar miestų vietovėse. Prasidėjus parako epochai skirmišerių linijos buvo panaudojamos priešininko gynybos linijai išsiaiškinti (žvalgybai mūšiu).
Klasikinėje Graikijoje skirmišeriai turėjo žemą statusą. Pavyzdžiui, Herodotas Platėjos mūšio (479 m. pr. m. e.) aprašyme mini, kad už Spartą kovėsi 35 tūkstančiai lengvai ginkluotų helotų ir 5 tūkstančius hoplitų, bet kautynių aprašyme helotų išvis nemini.[1] Dažnai graikų istorikai juos visiškai ignoruodavo.[1] Pasiruošti kovai lengvuoju pėstininku kainuodavo žymiai pigiau, negu hoplitu su visa ginkluote. Neretai lengvieji pėstininkai į kautynes eidavo ginkluoti vien akmenimis.[2] Tad žemas skirmišerių statusas atspindėdavo žemą skurdžiųjų visuomenės sluoksnių, iš kurių verbuodavo skirmišerius, statusą.[3]