Skalva
Skalva (lot. Scalovia, Sclavonia, Schlavonia, vok. Sclavonia, Schalauen, prūsų k. Skālwa) – skalvių genties žemė, buvusi tarp Nadruvos ir Žemaičių.[1] Ši žemė apėmė Nemuno žemupį nuo Smalininkų ir Minijos žemupį nuo Priekulės apylinkių. Centras – Ragainė. Skalvai dažnai priskiriama Lamata arba Lamotė, kurios ribos beveik sutampa su Šilutės rajono savivaldybės riba, bet dar priskiriama Priekulės, Agluonėnų, Veiviržėnų, Judrėnų apylinkės.
Skalvos religiniu centru laikomas Rambynas.
Nuo XIII a. 5 dešimtmečio Skalvą pradėjo puldinėti kryžiuočiai. 1259 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Mindaugas Skalvą dovanojo kryžiuočiams. 1274–1278 m., po didžiojo prūsų sukilimo, vokiečių riteriai šią žemę užkariavo. Nuo 1289 m. priklausė Ragainės komtūrijai, o nuo XVI a. beveik visa Skalva tapo Mažosios Lietuvos dalimi.[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Zigmas Zinkevičius. Lietuviai: Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014. P.48. ISBN 978-5-420-01724-1
- ↑ Skalva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 19