Sausieji atogrąžų miškai
Sausieji atogrąžų miškai – atogrąžų miškų biomas, kuriame vyrauja sausuoju laikotarpiu lapus numetantys plačialapiai medžiai, retai – visžaliai medžiai. Šie miškai paplitę atogrąžų juostose ten, kur nepaisant gana didelio metinio kritulių kiekio būna ilgų sausmečių. Veši į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo drėgnųjų atogrąžų miškų, sudaro dvi juostas tarp 10° ir 20° š. pl. bei 20° ir 30° p. pl., srityse, kuriose būdingas 3–8 mėn. trunkantis sausasis laikotarpis ir 4–9 mėn. trunkantis drėgnasis laikotarpis, kartais per metus būna po du drėgnuosius ir sausuosius laikotarpius.
Pagrindiniai sausųjų atogrąžų miškų arealai: Pietų Azija (ypač Dekano plokščiakalnis, Šri Lanka), Indokinijos pusiasalis, Mažosios Sundos salos, Karibų salos, pietų Meksika ir Centrinė Amerika, Bolivijos lygumos (Čikitanija), centrinė ir rytų Brazilija (Kaatingos miškai), taip pat šiaurės vakarų Madagaskaras, Pietų Afrika, Naujoji Kaledonija.[1]
Sausųjų atogrąžų miškų medynas būna 1–3 ardų, vidutinis medžių aukštis – 10–40 m. Kadangi sausuoju laikotarpiu dauguma medžių numeta lapus, miško paklotė gauna daug šviesos ir susidaro palankios sąlygos žoliniams augalams augti. Augalų biomasė sudaro 28–320 t/ha. Vyraujančių medžių įvairovė priklauso nuo miškų geografinės padėties. Paplitusios medžių rūšys: sterkulija, bombakmedis, viršūklis, Azijoje – pūkmedis, sparnenis, šorėja, tikmedis, Afrikoje – dryžmedis, kliedmis, giburcija, kraumedis, Šiaurės ir Pietų Amerikoje – kvaruba, balamedis, kolamedis, kapokmedis, rintausė, svietenija, Australijoje – bambalis, eukaliptas ir kitų genčių medžiai.[2]
Miškuose gyvena daug žolėdžių, plėšrūnų, vaisėdžių šikšnosparnių, primatų, paukščių. Kadangi daugelis sausųjų atogrąžų miškų yra tankiai apgyvendintose vietovėse, jie sparčiai nyksta (medienos kirtimas, žemdirbystės ir gyvenamųjų plotų plėtra). Sausrų metų dažnai nukenčia nuo gaisrų.
-
Sausieji atogrąžų miškai rytų Bolivijoje (Čikitanijoje) -
Brazilijos Kaatingos miškai ir krūmynai sausmečiu -
Sausasis miškas Čakačakarėje (Karibai)
Šaltiniai redaguoti
- ↑ [1]
- ↑ Zigmantas Gudžinskas. sausieji atogrąžų miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012