Saul Bellow
| Saul Bellow | |
|---|---|
.jpg)
| |
| 1964 m. | |
| Gimė | 1915 m. birželio 10 d. Monrealis, Kanada |
| Mirė | 2005 m. balandžio 5 d. (89 metai) Bruklinas, Masačusetsas, JAV |
| Sutuoktinis (-ė) | Janis Freedman |
| Pareigos | rašytojas |
 Vikiteka |
Saul Bellow |
Solas Belou (1915 m. birželio 10 d. – 2005 m. balandžio 5 d.) – kanadiečių-amerikiečių rašytojas, Nobelio literatūros premijos, Pulicerio premijos, triskart Nacionalinės knygų premijos bei kitų apdovanojimų laureatas.
Biografija redaguoti
Solas Belou gimė Kanadoje, iš Lietuvos kilusių žydų šeimoje.[1] Užaugo multikultūrinėje aplinkoje, jau vaikystėje mokėjo anglų, prancūzų, jidiš ir hebrajų kalbas. Jam būnant devynerių, tėvai persikėlė į Čikagą. Ten Solas baigė mokyklą ir įstojo į Čikagos universitetą, tačiau po poros metų perėjo į Šiaurės Vakarų universitetą, kuriame 1937 metais įgijo sociologijos ir antropologijos bakalauro laipsnį. Tais pačiais metais priėmė sprendimą, kad toliau studijų netęs ir bandys tapti rašytoju.[2]
Pirmasis didesnio dėmesio sulaukęs kūrinys buvo egzistencialistines tematikas nagrinėjantis romanas Kyburiuojantis žmogus, išleistas 1944 metais. Po karo pasirodęs romanas Auka (1947 m.) palietė susvetimėjimo ir antisemitizmo problemas. Šie ir kiti trumpesni kūriniai sulaukė kritikų pripažinimo ir išgarsino Solą kaip rašytoją. 1948 m. gavęs Gugenheimo stipendiją dvejus metus praleido Paryžiuje, keliavo po Europą. To pagrindu buvo parašyta knyga Ogio Marčo nuotykiai, 1954 m. laimėjusi Nacionalinę knygų premiją. Kita daug pripažinimo sulaukusi knyga buvo Hercogas, 1965 m. pelniusi Nacionalinę knygų premiją, Fomentoro ir kitus apdovanojimus.[3]
1976 m. už knygą Humboldto dovana laimėjo Pulicerio premiją, o tais pačiais metais už viso gyvenimo kūrybą ir Nobelio literatūros premiją. Pastarosios komitetas Solo Belou kūrybą apibūdino kaip „nuotykių persmelktus romanus sumaišytus su subtilia kultūros analize bei greitai vienas kitą keičiančiais drastiškais ir tragiškais epizodais, persidengusiais su skaitytoją įtraukiančiu filosofiniu dialogu“.[4]
Per savo gyvenimą Belou dėstė Prinstono universitete, Minesotos universitete, Bardo koledže ir kitur, skaitė daug kviestinių paskaitų.[5]
Bibliografija redaguoti
- Kyburiuojantis žmogus (Dangling Man, 1944)
- Auka (The Victim, 1947)
- Ogio Marčo nuotykiai (The Adventures of Augie March, 1953)
- Naudokis diena (Seize the Day, 1956)
- Hendersonas, lietaus karalius (Henderson the Rain King, 1959)
- Hercogas (Herzog, 1964)
- Mosbio memuarai ir kiti apsakymai (Mosby’s Memoirs and Other Stories, 1968)
- Pono Samlerio planeta(Mr. Sammler’s Planet, 1970)
- Humboldto dovana (Humboldt’s Gift, 1975)
- Į Jeruzalę ir atgal (To Jerusalem and Back, 1976)
- Dekano gruodis (The Dean’s December, 1982)
- Žmonių įžeidinėtojas (Him with His Foot in His Mouth, 1984)
- Daugiau miršta nuo sudaužytos širdies (More Die of Hearthbreak, 1987)
- Belarosos ryšys (The Bellarosa Connection, 1989)
- Vagystė (A Theft, 1989)
- Reivelstainas (Ravelstein, 2000)
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Great author, terrible father: Memoir portrays Saul Bellow as an egotistical womaniser who drove his son into therapy Archyvuota kopija 2020-08-18 iš Wayback Machine projekto., The Independent, 2013-04-18.
- ↑ Matthew J. Bruccoli and Richard Layman. Dictionary of Literary Biography, Volume 329., Gale / Cengage Learning, 2007, p. 90-91
- ↑ Gloria L. Cronin, Alan L. Berger. Encyclopedia of Jewish-American Literature, Infobase Learning, 2015
- ↑ The Nobel Prize in Literature 1976, Swedish Academy, Press release
- ↑ Saul Bellow Biographical, The Nobel Prize