Salyno sutartis
Salyno sutartis − Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado fon Jungingeno (vok. Hochmeister Konrad von Jungingen) sutartis, sudaryta 1398 m. spalio 12 d. Salyno saloje (Nemune, ties Nevėžio žiotimis).[1] [2]
Sutarties priėmimo aplinkybės redaguoti
Ši sutartis Vytautui buvo reikalinga, norint netrukdomai kariauti Rytuose (1399 m. įvyko Vorsklos mūšis su mongolais-totoriais) bei nepripažinti Jogailos ir Lenkijos siuzereniteto. Tačiau pagal šią sutartį Vytautas ordinui atidavė Žemaitiją iki Nevėžio.
Sutarties sąlygos redaguoti
Pagal Salyno sutartį, Vytautas ordinui ne tik atidavė Žemaitiją, bet ir pusę Sūduvos − nuo Salyno iki Šešupės, toliau palei Šešupę, Netą, Bebrą, Narevą. Sutartimi buvo leista nevaržyti abiejų šalių prekybos. Vytautas įsipareigojo Vokiečių ordinui padėti užvaldyti Žemaitiją. Posilgės kronikos teigimu, pasirašius Salyno sutartį, Lietuvos didikai ir bajorai paskelbė Vytautą karaliumi.
Situacija po sutarties pasirašymo redaguoti
Po 1398 m. Salyno sutarties kryžiuočiai siekė įsigalėti žemaičių žemėje; surengė žygių į Žemaitiją, joje pristatė daug pilių. Vytautas buvo priverstas palaikyti su jais gerus santykius ir netgi dalyvauti 1400 m. Ordino organizuotame žygyje prieš žemaičius. Tačiau 1401 m. pasirašius Vilniaus−Radomo susitarimus, Lietuvos valdovas nutarė susigrąžinti Žemaitiją. 1401 m. žemaičiai sukilo ir, padedami Vytauto, išvijo kryžiuočius, atėmė Klaipėdą, persikėlė per Nemuną. Todėl kryžiuočiai vėl pradėjo antpuolius prieš Lietuvą. Čia jie rėmė Švitrigailą, kurį norėjo padaryti didžiuoju kunigaikščiu. Kadangi Rusioje sparčiai stiprėjo Maskvos kunigaikštystė, tai Vytautas iki 1409 m. sudarė taiką su Novgorodu, Pskovu ir Maskva, tokiu būdu užsitikrindamas saugų užnugarį kovoje su vokiečiais. Užsitikrinęs saugumą Rytuose, Vytautas nukreipė jėgas prieš kryžiuočius. 1409 m. gegužės mėnesį prasidėjo Vytauto sukurstytas ir remiamas žemaičių sukilimas. Kryžiuočiai buvo išvaryti iš Žemaitijos, o ši − prijungta prie LDK. Salyno sutartis nustojo galioti 1409−1410 m.
Salyno salos lokacija redaguoti
Daugelio istorikų manymu, sutartis buvo pasirašyta Nemuno Salyno saloje, buvusioje ties Nevėžio žiotimis. Pasirašymo ceremoniją Vytautas su didele kilmingųjų palyda šventė visą savaitę. Taigi, sala su pilimi turėjo būti gana didelė, be to, priklausė salų grupei. Tokia sala Nevėžio žiotyse vargu ar galėjo būti. Galbūt dėl šios priežasties tyrinėtojai tą salą nurodo vis kitoje vietoje – tai į rytus nuo Raudondvario, tai į vakarus. Tokiu būdu salos vieta iki šiol nelokalizuota.[3] Spėta tą salą buvus būtent Nevėžio žiotyse, nes Salyno sutartimi per šią upę nubrėžta riba, skyrusi Žemaitiją nuo Lietuvos. Į vakarus nuo Nevėžio šios salos ieškota Dubysos žiotyse ir dar toliau į vakarus, kur dešiniajame Nemuno krante būta kryžiuočių pilių.[3] Salynas santakoje su Dubysa atkrenta, nes Dubysos pilis pastatyta 1406–1407 m., t. y. praėjus apie penkiolikai metų nuo Salyno sutarties sudarymo. Viena iš kitų tikėtinų vietų – Skirsnemunėje, santakoje su Talkotu stovėjusi Kristmemelio pilis. Kryžiuočių laikais Skirsnemunės slėnis buvo salų ir salelių labirintas tarp Nemuno senvagių, vietinių vadinamas „Salynu“. Atvykėliams pilies statytojams prigijo šis lengvai ištariamas vietovardis, sutrumpintas iki „Salyn“.[3]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Edvardas Gudavičius, Algirdas Matulevičius. Salyno sutartis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 692-693 psl.
- ↑ Salyno sutartis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Vytautas Urbanavičius. Kur buvo sudaryta Salyno sutartis jurbarkosviesa.lt 2018-10-10 Archyvuota kopija 2020-10-12 iš Wayback Machine projekto.