Sakalininkystė – medžioklė su plėšriaisiais paukščiais. Sakalininkai paprastai medžioklės metu pasitelkia sakalus, vanagus, kai kada erelius, suopius.[1]

Skrenda taurusis sakalas

Istorija redaguoti

Teigiama, kad sakalininkystė praktikuota dar senovės laikais, ir ši praktika nepriklausomai susiformavo keliuose Eurazijos regionuose. Aptikta XIII a. pr. m. e. datuojamų hetitų sukurtų stelų, vaizduojančių medžioklę sakalais.[1] Tokios medžioklės vaizdai aptinkami ir VIII a. pr. m. e. asirų bareljefe Chorsabade. Panašiu metu Džou dinastijos Kinijos šaltiniai mini sakalininkystę Mongolijos stepėje. Vėliau, IV a., graikų šaltiniai mini šią praktiką tarp trakų[2].

Per pirmuosius penkis mūsų eros šimtmečius sakalininkystė jau buvo paplitusi Eurazijoje nuo Japonijos iki Europos. Išplitimui labai pasitarnavo Tiurkų gentys, ją išplatinusios po visą Eurazijos stepę, sarmatai ir gotai, atnešę ją į Europą, ir semitai, išplatinę Arabijos pusiasalyje.[3] Europiečiai (keliautojai, pirkliai, kryžininkai) su sakalininkyste susipažino Artimuosiuose Rytuose. Grįždami jie parsigabeno sakalų, be to, su jais Europon atvyko ir sakalininkų.[1]

Tarp VII ir XVII a. sakalininkystė buvo labai mėgstama tradicija Europoje, pietvakarių Azijoje, Didžiojoje Stepėje, Japonijoje. Daugumoje šalių tai buvo iš esmės diduomenės užsiėmimas, nes reikalavo daug laiko, lėšų ir vietos. Todėl tai buvo ir statuso simbolis. Tiesa, nomadiškose visuomenėse (Eurazijos stepėje, tarp bedinų) medžioklė su sakalais buvo naudojama išgyvenimui, kaip svarbus būdas gauti mėsos[4].

XVIII a. išpopuliarėjus šaunamiesiems ginklams, sakalininkystė ėmė menkti. JK ji atsigavo XX a. pradžioje kaip sporto forma, perduota į JAV[5]. Tuo metu kūrėsi svarbiausi sakalininkystės klubai.

Medžioklė su sakalais kaip pasaulio paveldas redaguoti

Medžioklė su sakalais: gyvasis žmonijos paveldas
Nematerialusis pasaulio paveldas
Vieta 2010:   Jungtiniai Arabų Emyratai,   Belgija,   Čekija,   Prancūzija,   Pietų Korėja,   Mongolija,   Marokas,   Kataras,   Saudo Arabija,   Ispanija,   Sirija
2012:   Austrija,   Vengrija
2016:   Vokietija,   Italija,   Kazachstanas,   Pakistanas,   Portugalija
2021:   Kroatija,   Airija,   Kirgizija,   Nyderlandai,   Lenkija,   Slovakija
Regionas** ENA, APA, ARB
Įrašas 2010-2021
Nuorodos
  Nuoroda
  Vikiteka: SakalininkystėVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Tūkstantmečių istoriją turinti medžioklės su sakalais tradicija daugybėje pasaulio šalių yra išsaugota iki mūsų dienų. Ji perduodama per įvairias sakalininkų bendruomenes, klubus, šeimos tradicijas. Dėl to UNESCO 2010 m. atkreipė dėmesį į tai, 11 šalių įregistruodama sakalininkystę kaip namaterialųjį pasaulio paveldą. Vėliau šalių sąrašas buvo pildomas. Po paskutinio papildymo 2021 m., sąraše yra 24 valstybės[6].

UNESCO vertina šią tradiciją kaip socialinę ir laisvalakio praktiką, kuri suteikia galimybę žmonėms leisti laiką gamtoje, kurti tamprius ryšius tarp žmonių ir paukščių, apsaugoti sakalus. Nors sakalininkystės tradicijos ir kontekstai pasaulyje yra labai skirtingi, viso pasaulio sakalininkai dalijasi bendra vertybių sistema, sakalų veisimo, treniravimo, priežiūros, gydymo patirtimis.

Šaltiniai redaguoti

  1. 1,0 1,1 1,2 Falconry. Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2021-07-20.
  2. "Aristotelian Corpus, On Marvelous Things Heard, 27.118". Archived from the original on 2020-10-29. Retrieved 2020-04-04.
  3. "The Asian Conference on the Social Sciences (ACSS)" (PDF). ACSS. Archived (PDF) from the original on 8 May 2016. Retrieved 29 October 2017.
  4. Thesiger, W (1959), Arabian Sands, Penguin Books.
  5. A brief history of North American Falconry, NAFA, archived from the original on 2015-04-08.
  6. Falconry, a living human heritage