SU-76i

SU-76i
Tipas	prieštankinė savaeigė
Kūrėjas	A. Kaštanovas
Šalis	Sovietų Sąjunga
Sukurta	1943 m.
Gaminta	1943 m. kovas-lapkritis
Gamintojas	Maskvos gamykla Nr.37
Pagaminta vienetų	201
Naudota	1943-1944
Charakteristikos
Ekipažas	4
Masė (t)
Kovinė masė (t)	22,5
Ilgis (m)	6,3 (su patranka) 5,38 (korpusas)
Plotis (m)	2,91
Aukštis (m)	2,375
Šarvo storis (mm)	35-15
Pagrindinis ginklas	patranka S-1
Kalibras	76,2 mm
Papildomi ginklai	-
Važiuoklė (formulė)	vikšrinė (tanko Pz Kpfw III)
Kelio prošvaisa	35 cm
Variklis	V pavidalo 12 cilindrų karbiuratorinis, aušinamas skysčiu
Variklio galia (AJ, (kW))	300 AJ (221 kW)
Kuras	320+120
Nuotolis plentu (km)	180
Važiavimo greitis (km/h)	50 (plentu)
Plaukimo greitis (km/h)	-
Įveik.sienelės aukštis (m)	0,6
Įveik.griovio plotis (m)	2,2
Įveik.įkalnė	30

SU-76i (rus. СУ-76и, iš rus. самоходная установка 'savaeigis įrenginys'; i iš rus. иностранный 'užsieninis') – tarybinė prieštankinė savaeigė, gaminta trofėjinių vokiškų Pz Kpfw III ir StuG III bazėje.

Istorija

Ši savaeigė oficialiai buvo priimta į ginkluotę kaip SU S-1 (rus. СУ С-1, kur S-1 žymi patranką). Pokarinėje literatūroje savaeigė kartais vadinta Su-76 (S-1) (rus. СУ-76 (С-1)).

Savaeigė SU-76i buvo bandoma Sverdlovsko apylinkėse. Važinėjo tiek keliais, tiek prisnigtais laukais. Dalį kelio važiavo su fiksuota patranka, dalį - su nefiksuota. Bandymų metu dienomis buvo atlydys, o naktį šaltis iki -30 °C, tačiau bandomoji savaeigė veikė gerai, ir 1943 m. kovo 20 d. mašiną rekomendavo priimti į ginkluotę.

Pirmosios 5 serijinės savaeigės 1943 m. balandžio 3 d. buvo pasiųstos į Sverdlovsko priemiesčiuose dislokuotą mokomąjį savaeigių pulką. Per mėnesį mašinos nuvažiavo nuo 500 iki 720 km, jomis buvo apmokyta virš 100 savaeigių įgulų narių. Įgulų atsiliepimai buvo geri, vienintelis minimas rimtas trūkumas buvo sunkus variklio paleidimas šaltyje. Neretai variklį pavykdavo paleisti tik į karbiuratorių pilant karštą benziną.

Tuo metu gamykla pagamino pirmą 20 savaeigių „frontinę“ seriją, tačiau dauguma jų irgi pateko į mokomuosius dalinius. Tik nuo 1943 m. gegužės SU-76i ėmė patekti į veikiančią kariuomenę.

1943 m. liepos pabaigoje, remiantis patirtimi po Kursko mūšio, SU-76i buvo patobulintos:

• Prie patrankos judamosios dalies išorinėje pusėje pridėjo šarvinius skydelius, kurie neleido kulkoms ir smulkioms skeveldroms užpleišyti patrankos sukiojimo.
• Buvo padidintas degalų kiekis. Buvo pridėti du išoriniai degalų bakai, abiejuose tilpo 120 l benzino (pagrindiniame bake – 320 l banzino). Išoriniai bakai buvo tvirtinami išilgai galinės dalies bortų, ant lengvai numetamų gembių.

Šios markės mašinos gamintos į Sverdlovską evakuotoje Maskvos gamykloje Nr. 37 1943 m. kovo-lapkričio mėnesiais. Gamyba nutraukta 1943 m. lapkričio pabaigoje. Gamybos nutraukimo priežastys:

• važiuoklių stygius (buvo vis mažiau paimama trofėjinių senų modelių vokiškų tankų), dėl ko nebuvo galima padidinti SU-76i gamybos,
• numatytos savaeigių remonto problemos dėl trofėjinių atsarginių dalių stygiaus,
• imta masiškai gaminti SU-76 iš tarybinės gamybos elementų Kirovo gamykloje Nr. 38 ir GAZ gamykloje. Tuo metu grynai tarybinės konstrukcijos savaeigių SU-76 trūkumai buvo pašalinti.

Iš viso pagaminta 201 SU-76i (iš jų – 1 bandomoji, 20 – vadų modelio). Savaeigės mūšiuose naudotos 1943-44 m., bet dėl mažo skaičiaus ir atsarginių dalių stygiaus jos naudotos neilgai.

1944 m. pradžioje Vyriausiosios automobilių, šarvuočių ir tankų valdybos (rus. ГАБТУ) viršininko Fedorenkos įsakymu visos SU-76i iš kovinių dalinių perduoti į mokomuosius dalinius, jas pakeitė SU-76M. Mokomuosiuose daliniuose SU-76i buvo naudojamos iki 1945 m. pabaigos, po to buvo atiduotos į metalo laužą. Kubinkos tankų muziejus veikiantį SU-76i turėjo iki 1968 m., kada ši mašina buvo nurašyta.

SU-76i gamyba

Savaeigės gamintos gamykloje Nr. 37 1943 m. (karinių atstovų duomenys):

Mėnesis	kovas	balandis	gegužė	birželis	liepa	rugpjūtis	rugsėjis	spalis	lapkritis	viso
Kiekis, vnt.	1	15	25	20	26	26	26	31	31	201

Konstrukcija

Skyriai

Savaeigės valdymo ir transmisijos skyrius buvo korpuso priekyje, o variklio skyrius buvo korpuso gale. Kovos skyrius buvo korpuso viduryje. Kovos skyrius (jame buvo patranka ir 3 ekipažo nariai) ir valdymo skyrius (šiame buvo mechaniko vairuotojo vieta) buvo sujungti. Variklio skyrių nuo kovos skyriaus skyrė pertvara, kurioje buvo liukas, leidęs prieiti prie variklio.

Variklis

Variklio skyriuje buvo karbiuratorinis keturtaktis 12 cilindrų V pavidalo variklis Maybach HL120TRM, aušinamas skysčiu, 300 AG. Variklis turėjo du karbiuratorius. Variklis būdavo paleidžiamas Bosch elektriniu starteriu (4 AG) arba rankiniu būdu, paleidimo rankena. Korpuso galinėje šarvo plokštėje buvo specialus liukelis su šarviniu dangčiu, skirtas inercinio starterio užvedimo rankenai įstatyti.

Variklio skyriaus viršutinėje plokštėje buvo 4 liukai su šarviniais dangčiais, užtikrinę priėjimą prie variklio.

Kovos kabina

Skirtingai nuo anksčiau gamintų savaeigių haubicų šios savaeigės kovos skyrius buvo nupjautos piramidės pavidalo, tad turėjo nuolaidžius bortus, kad didino mašinos šarvuotumą. Kovos kabina (rus. боевая рубка) buvo suvirinta iš šarvinių plokščių (35 mm priekyje, 25 mm šonuose ir 15 mm gale). Šie šarvai saugojo ekipažą ir vidaus įrangą nuo stambaus kalibro kulkosvaidžių ir sviedinių skeveldrų. Pradžioje kabinos stogas būdavo išpjaunamas iš plieno lakšto ir tvirtinamas varžtais. Toks stogas palengvindavo kovos skyriaus vidaus remonto darbus, tačiau po 1943 m. vasaros mūšių daugelyje SU-76i stogus nuėmė, kad įgulos geriau jaustųsi. Visa kovos kabina prie savaeigės korpuso irgi buvo tvirtinama varžtais. Šarvinės kabinos ir korpuso sandūra būdavo sutvirtinta 10 mm storio privirintomis šarvinėmis juostomis.

Savaeigėse, pagamintuose iš Pz. III, korpuso bortuose kovos skyrius turėjo du avarinius liukus su šarviniais dangčiais. Liukai lauk atsiverdavo vikšrų viduje, virš apatinių ratų.

Kovos kabinos kairiajame ir dešiniajame bortuose, taip pat galinio liuko kairėje sąvaroje buvo šarviniais dangčiais uždaromos ambrazūros, skirtos šaudyti pistoletais kulkosvaidžiais PPŠ. Kabinos priekiniame šarve irgi buvo apvali ambrazūra šaudymui, kurią uždengdavo šarviniu kamščiu.

Apie 20 SU-76i (vadų mašinos), gamintos nuo 1943 m. rugpjūčio, ant kabinos stogo, dešinėje, virš specialaus sponsono buvo įtaisytas vado bokštelis su įeinamuoju liuku. Bokštelio konstrukcija perimta iš vokiško tanko Pz. III. Vadų mašinos turėjo ir galingesnes radijo stotis, kurios buvo didesnės, tad tokios savaeigės turėdavo mažesnį artilerijos šovinių komplektą.

1943 m. pradžioje stigo radijo stočių, todėl jos buvo įrengiamos tik kas trečioje SU-76i. Nuo gegužės vidurio jau praktiškai visos SU-76i turėjo radijo stotis 9-R (rus. 9-Р).

Patranka

Pradžioje buvo planuota šią mašiną apginkluoti 76,2 mm kalibro patranka ZIS-3Š (rus. ЗИС-3Ш, kur Ш reiškė rus. штурмовая 'šturmo'). Būtent ši patranka naudota serijinėse savaeigėse SU-76 ir SU-76M tvirtinant prie kovos skyriaus grindų. Tačiau toks patrankos įtaisymas buvo netinkamas, nes keliant ir sukiojant patrankos vamzdį patrankos ambrazūroje susidarydavo plyšiai, pro kuriuos į vidų įlėkdavo kulkos ir skeveldros. Sprendžiant šią problemą patranka buvo pakeista į specialią 76,2 mm savaeigėms skirtą patranką S-1 (rus. С-1). Ši patranka buvo sukonstruota naudojant tankinės patrankos F-34 (rus. Ф-34) konstrukciją. Šios patrankos buvo naudojamos tankuose T-34, tad jų gamyba buvo pigi. Ši patranka buvo sukurta GAZ gamyklos eksperimentinėms lengvosioms savaeigėms. Patranka S-1 nuo F-34 skyrėsi tuo, kad turėjo kardaninė rėmą, kuris leido patranką įtvirtinti tiesiai priekiniame korpuso šarve ir padidinti kovos skyriaus erdvumą.

Patrankos vertikalaus taikymo kampai nuo -5 iki +15°, horizontalaus - ±10°. Patrankos taikikliai – teleskopinis taikiklis TMFD-7 (rus. ТМФД-7) ir 76,2 mm patrankos ZIS-3 taikiklis. Šaudymo sparta buvo 5-6 šūv./min. Šaudmenų komplektą sudarė 96 unitariniai šoviniai, su kelių rūšių sviediniais:

• plieninė skeveldrinė fugasinė toliašaudė granata (ОF-350, О-350А, F-354),
• šarvamušis trasuojamasis sviedinys (BR-350А, BR-350B, BR-350SP),
• kumuliacinis sviedinys (BP-353А),
• subkalibrinis šarvamušis trasuojamasis sviedinys (BR-354P),
• kulkinio šrapnelio sviedinys (Š-354, Š-354Т ir Š-354G)
• kartečė (Šč-350).

Patrankos šoviniai išdėstyti:

• 48 vnt - dešiniajame užpakaliniame kovos skyriaus kampe, horizontaliame stelaže;
• 38 vnt. - palei kairįjį bortą, vertikaliuose stovuose;
• 10 vnt. - palei dešinįjį bortą vertkaliame stove.

Taip pat kovos skyriuje buvo laikomi 7,62 mm pistoletai kulkosvaidžiai PPŠ su 1000 šovinių ir 20-25 rankinės granatos F-1.

Įgulos vietos

Kovos skyriuje dešiniau patrankos buvo savaeigės vado vieta, kairiau priekyje – taikytojo vieta. Už taikytojo nugaros buvo užtaisytojo vieta. Įlipimo į kovos skyrių liukas yra kovos skyriaus užpakalinėje sienelėje ir viršutinėje plokštėje, užsidaro dvivėriu šarviniu dangčiu. Vairuotojas aplinką stebėjo pro tripleksinius langelius (turinčius šarvines užsklandas) priekinėje ir kairiojoje bortinėje šarvinėse plokštėse. Likę ekipažo nariai mūšio lauką stebėjo pro vado panoramą PTK (rus. ПТК) ir stebėjimo plyšius priekinėje ir bortinėse šarvinėse kovinės kabinos plokštėse.

Išlikę egzemplioriai

Šiuo metu išlikę 2 savaeigių SU-76i egzemplioriai:

• Sarnų mieste (Rivnės sritis, Ukraina), ant postamento;
• Maskvoje, Centriniame Didžiojo Tėvynės karo muziejuje (rus. Центральный музей Великой Отечественной войны), atviroje ekspozicijoje. Šis egzempliorius – Pz. III korpusas su šių dienų gamybos kovos skyriumi.

Nuorodos

• Самоходная установка СУ-76И
• М. Коломиец, И.Мощанский "Трофеи в Красной Армии". (Фронтовая иллюстрация №1, 2000 г.)
• "Отечественные бронированные машины 1905-1941". Том I. Изд.центр "Экспринт". 2002 г.
• М.Барятинский "Трофейные танки в Красной Армии". ("Моделист-Конструктор" №3, 1998 г.)
• Солянкин А. Г., Павлов М. В., Павлов И. В., Желтов И. Г. Советские средние самоходные артиллерийские установки 1941–1945 гг. М.: ООО Издательский центр «Экспринт», 2005. – 48 с. ISBN 5-94038-079-4