Sėlpilio mūšis
| Sėlpilio mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Lenkijos–Švedijos karas (1626–1629) | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Švedijos imperija
|
 ATR
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Jakobas Delagardis Gustavas Hornas |
Aleksandras Gosievskis Stefanas Pacas | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| Sėlpilis: nežinomas Vendenas: 2500 |
Sėlpilis: apie 2000 Vendenas: 600–700 | ||||||
Sėlpilio mūšis – mūšis, vykęs 1626 m. rugsėjo mėn. tarp Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos per Lenkijos–Švedijos karą (1626–1629). Lenkijos kariuomenei, vadovaujamai Aleksandro Gosievskio, pavyko 1626 m. pradžioje iš švedų atsiimti Sėlpilį (buv. Selburg, Zelbork) ir įsikurti pilyje. Atsakydamas švedų generolas Jakobas Delagardis sutelkė savo pajėgas atkovoti buvusias pozicijas.[1][2]
Priešistorė redaguoti
1625 m. Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo kariuomenė perėjo visą Livoniją, užimdama strateginius miestus ir įgydama atramos punktus prieš artėjančias paliaubas, kurios užbaigė Lenkijos–Švedijos karą (1626–1629). Vieni iš tokių buvo Koknesė ir Sėlpilis. Po to Gustavas 1626 m. įžengė į Prūsiją, bandydamas pasiekti lemiamą pergalę prieš Zigmanto Vazos lenkų kariuomenę. Tačiau Livonija išliko karo teatru, ir Švedijos karalius paliko Jakobą Delagardį pirmuoju vadu, o Gustavą Horną – antruoju, kad išsaugoti pasiektus iškovojimus. 1626 m. Aleksandro Gosievskio pajėgos apsupo Sėlpilį ir tik po kelių dienų jį užėmė. Vandens trūkumas buvo vienas iš faktorių, lėmusių kapituliaciją. Delagardis numatė atsiimti miestą, turėjusį didelę strateginę reikšmę, buvusį raktu į Koknesės gynybą ir toliau į Dauguvos aukštupį.
Mūšiai prie Sėlpilio ir Vendeno redaguoti
Švedijos generolo Delagardžio kavalerija sėkmingai puolė Lenkijos kariuomenę, įsitvirtinsią prie Sėlpilio. Tai kėlė generolo pasitikėjimą savo pajėgomis, kurios, kaip jis manė, pranoko ATR kavaleriją, Lenkijos–Švedijos kare (1600–1611) laikytą nenugalima. Delagardis norėjo kirsti Dauguvą, kad užmegzti kontaktus su Lenkijos kariuomenės dalimi. Jis pasiuntė Gustavą Horną ir reiterių dalinį per upę tolyn į vakarus pridengti jo flangą, o su savo pajėgomis atakavo priešo placdarmą. Ten buvo nukreipta 600 muškietininkų susikauti su dviem haidukų ir trijomis vokiečių samdinių vėliavomis, įsikūrusiomis gretimose kalvose. Po nuožmios kovos pastarųjų nuostoliai siekė 70 nukautų, 60 paimtų į nelaisvą ir dvi vėliavas.[2][3]
Tada Delagardis pradėjo iš dviejų patrankų šaudyti į lenkų apkasus prie Sėlpilio. Apie 2000 lenkų kareivių buvo užpulti netikėtai, jų stovyklavietėje kilo sumaištis. Galiausiai sekantį rytą lenkai atidengė atsakomąją ugnį iš savo patrankų, bet buvo per vėlu – šaudymas rimčiau nepakenkė švedams, o susidariusi kritinė situacija vertė pažeidžiamas lenkų pajėgas prašyti nutraukti ugnį. Bet Delagardis atsisakė. Lenkai sugriovė Sėlpilio miesto sieną ir pasitraukė link Bauskės, netekdami mūšyje apie 300 vyrų (švedų duomenimis, gautais iš lenkų belaisvių ir dezertyrų).[2][4]
Tuo pačiu metu, rugsėjo 30 d., švedų generolas Gustavas Hornas netoliese, į rytus nuo Vendeno (dab. Cėsys), kovojo su savo 2500 kareivių dar viename susirėmime prieš menkesnes Stefano Paco pajėgas, teturėjusias 600–700 kareivių. Kaip ir Gosievskis su mažiau kareivių, Pacas buvo priverstas trauktis. Vėliau tais pačiais metais, gruodžio 3 d., įvyko Vendeno mūšis.
Pasekmės redaguoti
Švedų pergalė Sėlpilyje buvo dar vienas miesto užėmimas. Tačiau dėl kariuomenės aprūpinimo ir tiekimo problemų Delagardis negalėjo persekioti atsitraukiančių lenkų pajėgų. Vietoje to švedai tvarkė apgriautus įtvirtinimus, pastatė tiltą per Dauguvą prie Koknesės. Po kurio laiko tiekimo problemos privertė Delagardį atsitraukti link lenkų kontroliuojamo Dunaburgo (dab. Daugpilis), kur jis atvyko spalio 4 d. Vėliau spalio 9 d. jis įsakė šturmuoti tvirtovę. Ataka buvo pakankamai sėkminga – žuvo penki, sužeisti šeši kareiviai. Lenkų nuostoliai buvo apie 230 žuvusių ir 250 belaisvių.[2][5]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Isacson (2006). Vägen till stormakt. p.417
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Isacson (2006). Vägen till stormakt. p.426
- ↑ Cronholm. Sveriges historia. p.536
- ↑ Cronholm. Sveriges historia. p.537
- ↑ Cronholm. Sveriges historia. p.540
Nuorodos redaguoti
- Isacson, Claes-Göran, red. (2006). Vägen till Stormakt (švedų). Stockholm: Norstedts. ISBN 91-1-301502-8.
- Sveriges historia under Gustaf II Adolphs regering, Volym 2, Abraham Cronholm
- Sveriges Krig 1611-1632, staff historians.
- Wojna inflancka 1625-1629, Henryk Wisner.