Rytų Norvegija
Rytų Norvegija, Estlandetas (norv. Østlandet – „rytinės žemės“) − viena iš penkių tradicinių Norvegijos žemių. Kaip ir kitos Norvegijos žemės, ji neturi administracinės funkcijos, o yra istorinis-kultūrinis regionas. Vakaruose jį riboja Vakarų Norvegija, šiaurėje – Triondelagas, pietryčiuose – Pietų Norvegija, pietuose – Skagerako sąsiauris. Pietvakariuose yra Švedijos Jotalandas, rytuose – Svealandas, o šiaurės rytuose – Norlandas. Trys Norvegijos fiulkės − Hedmarkas, Oplandas ir Buskerudas − užima penktadalį šalies teritorijos.
| Norvegijos istorinis regionas Østlandet / Austlandet | |
|---|---|
| |
| Šalis | Norvegija |
| Tautos | norvegai |
| Kalba | norvegų (bukmolas) |
| Miestai | Oslas |
.svg) | |
| Šiaurės Norvegija, Triondelagas, Vakarų Norvegija, Pietų Norvegija, Rytų Norvegija, | |
Administracinis padalinimas redaguoti
Rytų Norvegijos plotas 94577 km², o gyventojų − 2454712 (2010). Administraciškai žemę sudaro 8 apskritys:
Geografija redaguoti
Rytų Norvegiją sudaro du skirtingi kraštovaizdžiai. Pajūrio regionas (Vikenas) koncentruojasi ties Oslo fjordu, ir tai yra derlingas ir tankiai gyvenamas lygumų kraštas su gausiais uostais ir smulkiais fjordais. Tačiau didžiąją dalį Rytų Norvegijos užima aukštumos (Oplandenė), išraižytos kalnų upių slėnių. Šie dažniausiai sudaro derlingas sritis ir atskirus kultūrinius regionus aukštumose. Žemę sudaro šie geografiniai-kultūriniai regionai:
|
Vikenas
|
Oplandenė |
Istorija redaguoti
Rytų Norvegija – vienas svarbiausių Skandinavijos kultūrinių židinių. Dėl geografinės padėties čia gana anksti formavosi gentinės šiaurės germanų karalystės, tarp kurių Vikeno karalystės (svarbiausios – Vestfoldas, Vigulmarkas, Ranrikė) vykdė jūrinę prekybą, užkariavimus ir tolimus žygius. Jos konsolidavosi tarpusavyje, sukurdamos bendrą liaudies susirinkimą (tingą), kuris rinkdavosi Borge, ir buvo vadinamas Borgartingu.
Aukštumų karalystės miškinguose kalnuose, tuo tarpu, rinkosi į kitą liaudies susirinkimą – Eidsivatingą. Jos palaikė artimus ryšius su Svealandu rytuose, iš kur VII a. atėjo viena svarbiausių Norvegijos istorijoje Inglingų dinastija. Šios dinastijos atstovai įsitvirtino daugumoje karalysčių, įskaitant Vikeną, kas skatino tarpusavio vienijimąsi.
872 m. Vestfoldo karalius Haraldas Gražiaplaukis suvienijo visą Rytų Norvegiją (išskyrus „laukines“ Telemarko aukštumas), tačiau atskiras valdas padalijo savo sūnums. Dėl Norvegijos karalių nesutarimų su Ladės jarlais, Ladės Hakonas Sigurdsonas sudarė sąjungą au Danija ir nugalėjo Haroldą, 971 m. trumpam įgydamas hegemoniją aukštumų Norvegijoje. Vikeną, tuo tarpu, tiesiogiai kontroliavo Danija. Ši situacija su pertraukomis išsilaikė iki 1015 m.
Vėliau, į valdžią grįžus Gražiaplaukio dinastijai, Norvegijos karalystės centras vėl persikėlė į Rytų Norvegiją. XIII a. regioniniai tingai panaikinti, tačiau XIV a. juos, kaip stambiausius teritorinius Norvegijos vienetus, pakeitė lėnai. Rytų Norvegija priskirta Akešhiuso lėnui su administraciniu centru Akešhiuse. Nedidelę jos dalį valdė Bohuso lėnas su centru Bohuse. Bendra administracija leido formuotis regiono kultūrinei ir lingvistinei tapatybei. Per visą istoriją regionas patyrė labai stiprią Danijos kultūrinę įtaką, o jame naudojamas dialektas (vėliau standartizuotas kaip bukmolas) yra artimas danų kalbai.
Iki XVII a. Rytų Norvegijai priklausė ir Bohuslėnas. Jį 1645 m. paveržė Švedija ir inkorporavo į Jotalando žemę.