Romos imperatorius

Romos imperatorius
lot. Imperator Romanus

Imperatoriaus veksiliumas

Augusto, dėvinčio piliečio vainiką, biustas
Detalės
Įkurta27 m. pr. m. e.
Panaikinta480 m. (Vakarų)
1453 m. (Rytų)
PirmasAugustas
Paskutinis

Romos imperatorius (lot. Imperator Romanus) – Romos imperijos valdovas. Vieningo konkretaus jo titulo niekada nebuvo, buvo naudojami įvairūs priklausomai nuo asmens ir aplinkybių. Pats žodis imperatorius kilęs iš lot. imperator, reiškusio Romos karinių pajėgų vadą, šį titulą karvedžiai išlaikydavo ir tapę valstybės valdovais. Kiti dažnai naudojami titulai buvo Augustas, princepsas, konsulas ir Pontifex maximus (vyriausiasis pontifikas).

Bizantijos imperatoriai pradedant Heraklėju 629 m. vadinosi basilėjais (βασιλεύς). Šis žodis graikų kalboje reiškia karalių, bet basilėjais buvo vadinami tik Romos imperatoriai ir Sasanidų imperijos valdovai. Kiti karaliai buvo vadinami regais (rēgas).[1]

Imperatoriai buvo aukščiausi šventikai (lot. Pontifex maximus) ir po jų mirties buvo dažnai sudievinami. Įsivyravus krikščionybei Romos imperatorius buvo laikomas Dievo išrinktu valdovu, Bažnyčios saugotoju ir vadu žemėje, nors imperatoriaus autoritetui Bažnyčios reikaluose buvo priešinamasi.

Dėl turkų užkariavimų vakarų istorikai laiko Konstantiną XI paskutiniu svarbiu pretendentu į Romos imperatoriaus titulą. Nuo 1453 m. Osmanų sultonai naudojosi Romos cezario titulu (turkų k. Kayser-i Rum)[2] iki imperijos žlugimo 1922 m.

Taip pat skaitykite redaguoti

Išnašos redaguoti

  1. Kazhdan, Alexander, ed. (1991), Oxford Dictionary of Byzantium, Oxford University Press, ISBN 978-0-19-504652-6 , p. 264.
  2. İlber Ortaylı, "Büyük Constantin ve İstanbul", Milliyet, 28 May 2011.