Rebeka

Rebeka – Izaoko žmona, Ezavo ir Jokūbo motina. Pradžios knygoje rašoma, kad Rebeka užaugo Harano mieste, kuriame, keliaudamas į Kanaaną, gyveno Abraomas. Jos tėvas buvo Abraomo sūnėnas. Abraomas nutaręs, jog Izaokui laikas vesti, pasiuntė savo vyriausiąjį tarną Eliezerą į Haraną išrinkti tinkamos žmonos. Rebeka pirmoji atėjo prie šaltinio, kur Eliezeras girdė gyvulius. Gavusi šeimos palaiminimą, Rebeka iškeliavo į Kanaaną. Teigiama, jog Izaokas ją pamilęs iš pirmo žvilgsnio.

Rebeka (dailininkas Johannes Takanen, 1877.)

Izaokas ir Rebeka 20 metų meldę sūnaus, ir jie susilaukę dvynių – Ezavo ir Jokūbo. Rebeka labiau mylėjusi Jokūbą, kuris mėgęs būti namuose, o Jokūbas – medžiotoją Ezavą. Izaokui nusenus ir beveik apakus, Rebeka pagelbėjo Jokūbui išgauti palaiminimą, pagal pirmgimystės teisę priklausantį vyresniajam dvyniui Ezavui.

Norėdama išgelbėti Jokūbą nuo brolio keršto, Rebeka išsiuntė jį į Haraną pas savo brolį Labaną.