Apie kaimą Panevėžio rajone žr. Ragainė (Panevėžys).

Ragainė (arba Nemanas, rus. Неман, vok. Ragnit) – miestas Rusijoje, Kaliningrado srityje prie Nemuno, buvęs Skalvos administracinis centras. Kitame Nemuno krante – Pagėgių savivaldybė. Nemano rajono centras.

Ragainė
rus. Неман
vok. Ragnit
            
Pramoninis Ragainės siluetas žvelgiant iš Lietuvos pusės
Ragainė
Ragainė
55°2′0″ š. pl. 22°2′0″ r. ilg. / 55.03333°š. pl. 22.03333°r. ilg. / 55.03333; 22.03333 (Ragainė)
Laiko juosta: (UTC+2)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Kaliningrado sritis Kaliningrado sritis
Rajonas Nemano rajonas
Įkūrimo data 1288 m.
Gyventojų (2021[1]) 10 765
Plotas 14 km²
Tankumas (2021[1]) 769 žm./km²
Tinklalapis www.neman.gov39.ru
Vikiteka Ragainė

Pagal pramonės produkcijos gamybos apimtį užima trečią vietą srityje po Karaliaučiaus ir Tilžės. Veikia celiuliozės–popieriaus kombinatas, metalo konstrukcijų, kabelių gamyklos, miško pramonės, žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės.

Istorija redaguoti

 
Ragainės pilies griuvėsiai

Archeologiniai duomenys rodo, kad Ragainės apylinkės buvo gyvenamos naujojo akmens amžiaus laikais: Ragainėje buvo rastas akmeninis laivinio tipo kovos kirvis. Rasta ir žalvario amžiaus dirbinių. Naujojo geležies amžiaus kapyne aptikta XI–XII a. dirbinių, jų tarpe žalvarinės svarstyklės. Ragainėje buvusi stipri skalvių pilis, apie kurią kronikininkas Petras Dusburgietis yra suteikęs nemažai informacijos.

Remiantis istoriniais šaltiniais, Ragainė buvusi kryžiuočių puolama ir paimta 12771278 m., kai Ordino Sembos srities viršininkas Teodorikas sunaikinęs Ramigės ir Ragainės pilis. 1279 m. karas su skalviais praktiškai baigėsi. 1289 m. tame pačiame kalne, sudegintos pilies vietoje, pastatė naują pilį ir pavadino Landeshut („krašto apsauga“). 1293 m. vienoje iš Nemuno salų jie pastatė kitą tvirtovę – Schalauerburg („Skalvos pilis“). 1326 m. Landeshut piliai grąžintas senasis Ragainės vardas. Ji stovėjusi prie Ragainės upelio, kurio dabar nebėra.

Šie įtvirtinimai lietuvių keliais atvejais buvo puolami. 1290 m iš Aukaimio atvykęs 36 lietuvių būrys pilį užpuolė. 1338 m. stipresni kariuomenės daliniai pilį apsupo, bet kryžiuočiai juos atmušė. 1347 m. lietuviai vėl puolė, bet nepaėmė. 1350 m. lietuviai sunaikino Ragainės pilį, bet Ordinas netrukus atstatė. 1365 m. lietuvių žygio metu sunaikinta Ragainės ir kitos dvi gretimos pilys; lietuviai išsivedę 800 belaisvių. Dar žinomi lietuvių užpuolimai 1361, 1364, 1375, 1377 m. 1397 m. Ordinas pradėjo statyti tvirtą masyvią mūro pilį, vieną iš tvirčiausių Lietuvos pasienyje. 1402 m. lietuviai sunaikino pilies plytinę ir kt. įrengimus, paėmė belaisvių, bet pilies paimti nebeįstengė. 1403 m. Vytauto puolimą kryžiuočiai vėl atmušė. 1409 m. Ordinas baigė pilį statyti. Iš Ordino archyve rastų dokumentų matyti, kad jau tais metais buvo projektuotas statyti Ragainės miestas su pylimu ir kitais gynybiniais įrengimais, bet 1410 m. karas neleido sumanymo įvykdyti. 1411 m. lietuviai užpuolė Ragainės ir Tilžės sritis ir išsivedė daug galvijų ir 205 arklius.

XIII–XIV a. Ragainė buvo komtūro buveinė ir svarbus kryžiuočių strateginis punktas, kuriame telkdavo karines jėgas Lietuvai puldinėti. Be to, čia įsteigtas Lietuvai šnipinėti centras. Pažymėtina kad ties Ragaine Ordinas sulaikė laivus su Lietuvos grūdais, kuriuos Jogaila siuntė į Pamarį. Šis incidentas paskubino Žalgirio mūšį. Ragainės pilies reikšmė pradėjo mažėti po 1422 m. Melno taikos. 1525 m. smarkiai sumažintos komtūrijos ribos, paliekant tik trečdalį buvusios teritorijos.

Ragainės miestas pradėjo augti XVI a., bet greitai jį nustelbė bekylanti Tilžė, 1552 m. gavusi miesto teises, o Ragainė jas gavo tik 1722 m.

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1782 m. ir 2021 m.
1782 m. 1875 m. 1933 m. 1939 m.sur. 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1979 m.sur. 1989 m.sur. 1996 m.
1 882 3 857 9 293 9 061 9 459 11 613 12 492 13 821 13 800
1998 m. 2000 m. 2005 m. 2008 m. 2012 m. 2015 m. 2018 m. 2021 m. -
13 500 13 000 12 400 12 200 11 677 11 346 10 867 10 765 -


Miestų partnerystė redaguoti

Išnašos redaguoti

Literatūra redaguoti

  • Mūsų Lietuva IV t.- Vilnius: Mintis, 1991.- p.738.

Nuorodos redaguoti